Džainizme tirthankara (sanskrito kalba tīrthaṅkara) – tai nušvitęs mokytojas, nusivylęs pasaulietine būkle ir parodantis kelią į išsivadavimą iš gimimų ir mirčių ciklo, vadinamo saṃsāra. Pagal džainizmą, laikui bėgant originalūs mokymai gali būti iš dalies užmiršti arba iškraipyti. Tokiu metu gimsta retas ir išskirtinis žmogus, kuris atsisako pasaulinių ryšių, intensyviai praktikuoja asketizmą ir meditaciją, kad įveiktų saṃsarą. Pasiekęs kevala džnaną (visažinystę), toks žmogus atkuria tiesos mokymą ir tampa vadinamuoju tirthankara – „tiltu“, kuris veda kitus iš žemiškosios egzistencijos link mokšos (išsivadavimo).
Kas yra tirthankara ir kodėl jie ypatingi
Tirthankara dažnai vadinami ir Džina (nugalėtoju) – tai reiškia žmogų, nugalėjusį vidinius priešus: pyktį, prisirišimą, išdidumą, godumą ir kitas aistras. Jie nėra dievai tradicine prasme; tai istorinis arba mitinis asmuo, kuris pasiekė visišką dvasinį išsilaisvinimą ir aiškiai perteikė etikos bei filosofijos principus. Džina yra visiškai laisvas nuo aistrų, asmeninių simpatijų ir antipatijų, o pasiekęs kevala džnaną – taip pat laisvas nuo fizinių trūkumų kaip alkis, troškulys ar miegas.
Tirthankarų skaičius ir laiko ciklai
Pagal tradiciją, kiekvienoje džainistinio kosminio laiko ciklo pusėje (avadinama avasarpini arba utsarpini) pasirodo lygiai 24 tirthankarai. Šie tirthankarų rinkiniai kartojasi visais ciklais, o kiekvienas jų atkartoja tas pačias moralines ir metafizines tiesas. Pirmasis šio pusės ciklo tirthankara – Rišabhanatha, kuris tradicijoje minimas kaip žmogus, išmokęs žmones įvairių amatų ir žemdirbystės. 24-asis ir laikotarpiui užbaigti skirtas tirthankara – Mahavira (599–527 m. pr. m. e.) – yra vienas geriausiai dokumentuotų ir istoriškai atpažįstamų tirthankarų. Jo pirmtakas, dvidešimt trečiasis tirthankara Paršvanatha, taip pat dažnai laikomas istoriškai tikėtina asmenybe.
Mokymas: agamos, trys perlas ir penki įžadai
Tirthankarų mokymai surašyti į tekstus, vadinamus agamomis, kurie sudaro tradicinį džainistų kanoną. Nors atskiros tradicijos (pavyzdžiui, svetambara ir digambara) skiriasi dėl kai kurių kanoninių tekstų priėmimo, visi tirthankarai moko tos pačios esminės filosofijos: ahimsos (negailestingumo principo), teisingo žinojimo, teisingos tikėjimo (samyak darśana), teisingų versijų veiklos ir asketizmo. Džainizmo praktika remiasi trimis perlais:
- Samyak darśana – teisingas supratimas / tikėjimas;
- Samyak jnana – teisingas žinojimas;
- Samyak charitra – teisingas elgesys / dvasinė praktika.
Praktikoje tai išreiškiama per penkis pagrindinius įžadus asketams ir idealus pasauliečiams: ahimsa (nežudymas), satya (tiesa), asteya (nevogimas), brahmacharya (samažinimas geidulio) ir aparigraha (nepriklausomybė nuo materialiųjų dalykų).
Kevala džnana ir mokša
Kevala džnana – tai visiškas, tiesioginis ir nepriklausomas žinojimas apie visas būtybes ir reiškinius; tirthankara pasiekia šią būseną meditacijos ir sąmoningos asketikos dėka. Po kevala džnanos tirthankara moko kelią link mokšos, kuri yra visiškas išsivadavimas iš atgimimų ciklo. Mokšos pasiekimas reiškia sielos išsilaisvinimą nuo karminių prisirišimų ir amžiną egzistenciją laimingoje, visapusiškai suvokiančioje būtybės būsenoje.
Garbinimas, ikonografija ir praktika
Džainistai garbina tirthankarus per atminimo apeigas, statulas (muurtis) ir šventyklų meną. Tirthankarų vaizdavimas skiriasi pagal sektą: vienos tradicijos vaizduoja juos stovinčius arba sėdinčius meditacijos pozoje, kitos – be drabužių (digambara) arba su drabužiais (svetambara). Dažnai būna naudojami simboliai, padedantys atpažinti konkretaus tirthankaros asmenybę (pvz., slibinas, liūtas, avinas ir pan.). Tipiška poza yra kayotsarga – kūno atlaisvinimas ir visiškas susitelkimas į dvasinę praktiką.
Šventės, susijusios su tirthankarais, apima tokius renginius kaip Mahavira gimimo minėjimas (Mahavir Janma Kalyanak) ir atgailos bei asketizmo laikotarpiai (pvz., Paryushana). Tirthankarų malonė ir jų mokymų sekimas laikomi prieinama visoms gyvoms būtybėms, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų.
Skirtingos tradicijos ir istorinis aspektas
Nors daugelis tirthankarų yra sutelkti į mitines ir kosmines genealogijas, keli iš jų turi istorinį pagrindą – labiausiai žinomi yra Paršvanatha (22-asis), kurio gyvenimu domisi akademikai, ir Mahavira (24-asis), kurio mokymai yra geriausiai datuojami ir dokumentuoti. Skirtingos džainizmo mokyklos interpretuoja agamų autoritetą ir tirthankarų biografijas nevienodai, tačiau sutaria dėl etinių principais, kuriuos tirthankarai skelbė.
Santrauka
Tirthankara džainizme – tai moralinis ir dvasinis vedlys, žmogus, pasiekęs visažinystę ir parodęs kelią iš saṃsāros į mokšą. Jų mokymai, surašyti agamose, pabrėžia ahimsą, vidinį valymą ir nuolatinį dvasinį darbą. Per tradicijas ir apeigas tirthankarai lieka pagrindine džainizmo dvasinės praktikos ašimi, skatinančia moralumą, asketizmą ir atsidavimą tiesai.
