Lozanos sutartis 1923 m. – Graikijos ir Turkijos sienos ir pasekmės

Lozanos sutartis (1923): nustatė Graikijos–Turkijos sienas, sprendė Egėjo jūros salų ginčus, pakeitė regiono geopolitiką ir paliko ilgalaikes pasekmes saugumui bei migracijai.

Lozanos sutartis buvo pasirašyta 1923 m., Turkijai laimėjus 1919-22 m. Graikijos ir Turkijos karą. Ja buvo nustatyta siena tarp dabartinės Graikijos ir dabartinės Turkijos, taip pat kitos Turkijos sienos. Sutartį taip pat pasirašė Italija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Japonija ir Jugoslavijos Karalystė.

Atkreipkite dėmesį, kad Graikija ir Turkija ginčijosi, dažnai dėl to, kuriai šaliai priklauso tam tikros (paprastai negyvenamos) salos ir uolos Egėjo jūroje. 1987 m. ir 1996 m. šie ginčai beveik privedė prie karinio konflikto.

Trumpas kontekstas

Lozanos sutartis pasirašyta 1923 m. liepos 24 d. ir pakeitė ankstesnę, nelabai palankią Osmanų imperijai, Sèvreso sutartį (1920). Ją parengė ir pasirašė Turkijos nacionalinio judėjimo atstovai, kuriuos vedė Mustafa Kemal (vėliau Atatürk), bei pagrindinės Antantės ir kitos Europos šalys. Sutartis užbaigė Didžiojo karo ir jo pasekmių etapą Mažojoje Azijoje ir įtvirtino naujų valstybių — tarp jų Respublikinės Turkijos — tarptautinį statusą.

Pagrindinės nuostatos

• Sienų nustatymas: buvo patvirtintos ribos tarp Anatolijos ir Rytų Trakijos bei tarp Turkijos ir Graikijos; dauguma Egėjo jūros salų atiteko Graikijai, tačiau kai kurios salos ir sritys liko Turkijos kontrolėje.
• Gyventojų mainai: sutarta privaloma gyventojų mainų tvarka tarp Graikijos ir Turkijos — daugumos Rytų Prūsijos stačiatikių graikų iš Turkijos ir musulmonų iš Graikijos perkelti į atitinkamas valstybes. Dėl to įvyko masinis perkėlimas ir didelis žmonių skaičius tapo pabėgėliais.
• Mažumų apsauga ir išimtys: sutartyje numatytos tam tikros tautinių mažumų teisės — pavyzdžiui, Graikų bendruomenės Istanbule apsauga ir tam tikros musulmonų teisės Vakarų Trakijoje. Taip pat buvo numatytos išimtys gyventojų mainams (pvz., Konstantinopolio/İstanbul graikai, Imvros/ Gökçeada ir Tenedos/Bozcaada salų gyventojų teisės tam tikra prasme).
• Kapitulacijų panaikinimas: sutartis panaikino daugelį anksčiau taikytų privilegijų užsienio valstybėms Osmanų valdymo laikais (kapituliacijas), suteikdama Turkijai platesnę suverenumo valdymo laisvę.
• Jūrų ir sąsiaurių režimas: Lozanos sutartyje taip pat reglamentuotas Bosforo ir Dardanelų (Sąsiaurių) bei Egėjo jūros statusas — iš pradžių jie turėjo tam tikrą tarptautinį ir demilitarizuotą režimą, kuris vėliau buvo pakeistas 1936 m. Montreux konvencija.

Pasekmės ir padariniai

Demografinės ir humanitarinės pasekmės: privalomi gyventojų mainai sukėlė dideles humanitarines nelaimes: tūkstančiai žmonių prarado turtą, daug kas buvo priversti persikelti be galimybės grįžti, keitėsi regionų etninė sudėtis. Apytikriai, iš Turkijos persikėlė daugiau nei milijoną stačiatikių graikų, o iš Graikijos — keli šimtai tūkstančių musulmonų.

Politinis ir tarptautinis poveikis: sutartis suteikė pagrindą šiuolaikinei Turkijos valstybei ir jos sienoms; tai buvo vienas iš žymių momentų, užbaigusių Osmanų imperijos epochą. Tuo pačiu ji padėjo stabilizuoti regioną po karo, nors kai kurių klausimų — pvz., Egėjo jūros salų statuso, oro erdvės ribų, jūrinių resursų pasidalijimo — pilnai neišsprendė.

Ilgalaikiai ginčai: nors Lozanos sutartis nustatė daug reguliavimo, Graikija ir Turkija išliko įsitempusios dėl Egėjo jūros teisinio režimo, salų jurisdikcijos, teritorinių vandenų pločio ir oro erdvės. Minimi 1987 m. ir 1996 m. incidentai (pvz., Imijos/Kardako caso 1996 m.) parodo, kad ginčai kartais artėjo prie karinio konflikto ir iki šiol tebeveikia kaip regioninės įtampos priežastis.

Teisinė ir istorinė reikšmė

Lozanos sutartis dažnai laikoma kertiniu dokumentu, kuris teisiškai įtvirtino šiuolaikinių Turkijos ir Graikijos valstybių ribas ir santykių pagrindus po Pirmojo pasaulinio karo. Ji turėjo ilgalaikį poveikį regiono demografijai, ekonomikai ir politiniams santykiams. Tuo pačiu metu kai kurie sprendimai (ypač susiję su salų statusu ir jūrinių zonų delimitacija) tapo ateities konfliktų šaltiniu, kuriuos sprendžia diplomatinės derybos, tarptautinės institucijos arba kartais ir grėsmė kariniu susidūrimu.

Santrauka

Lozanos sutartis 1923 m. įtvirtino Turkijos sienas ir padėjo sukurti post-osmaninę tvarką Mažojoje Azijoje bei Rytų Trakijoje. Tačiau dalis regioninių klausimų liko nevisiškai išspręsti, todėl santykiai tarp Graikijos ir Turkijos dažnai būdavo įtempti ir kartais beveik peraugdavo į karinius incidentus.

Paieška pagal raidę