Tiudorų laikotarpiu paprastai vadinamas 1485–1603 m. laikotarpis, ypač kalbant apie Anglijos istoriją. Šiuo laikotarpiu Angliją valdė Tiudorų dinastija. Pirmasis jos monarchas buvo Henrikas VII (1457–1509). Šis terminas dažnai vartojamas plačiau ir apima Elžbietos I valdymo laikotarpį (1558–1603 m.), nors jis dažnai traktuojamas atskirai kaip Elžbietos epocha. Tiudorų valdymas pažymėjo pereitį nuo viduramžių link ankstyvųjų moderniųjų laikų: stiprėjo centralizuota monarchija, keitėsi visuomenės struktūra, augo prekyba ir formavosi nacionalinė valstybinė identitetas.

Politika ir valdžia

Henriko VII atėjimas į valdžią 1485 m. (po Bosvorto mūšio) užbaigė ilgai trunkančius „Rožių karus“ ir pradėjo stabilumo periodą. Henriko VII politika buvo nukreipta į karaliaus valdžios stiprinimą: jis siekė sutvirtinti iždą, sumažinti didikų autonomiją ir sukurti efektyvesnę biurokratiją. Vėliau valdę Tiudorai — Henrikas VIII, Edvardas VI, Marija I ir Elžbieta I — toliau formavo valstybės institucijas, teisinę sistemą ir užsienio politiką.

Religija

Vienas svarbiausių Tiudorų laikotarpio pokyčių buvo Henriko VIII inicijuota Bažnyčios anglų versija: suardžius ryšius su Roma ir paskelbus Karalystės bažnyčios viršenybę, įvyko reformacija Anglijoje. Vėliau, valdant Elžbietai I, buvo įvesta kompromisinė „Elžbietos religijos“ tvarka, kuri stabilizavo religinę situaciją ir tapo valstybine nuostata iki pat XVII a. vidurio. Dalis senosios vienuolynų infrastruktūros buvo likviduota per vienuolynų paleidimą (dissolution), o bažnytinė bei žemės nuosavybė persiskirstė.

Ekonomika ir visuomenė

Po Juodosios mirties ir žemės ūkio nuosmukio XIV a. pabaigoje gyventojų skaičius vėl ėmė augti, o tai turėjo ilgalaikių ekonominių ir socialinių pasekmių. Vilnonių gaminių eksportas į žemyninę Europą gana smarkiai padėjo ekonomikai — vilna ir jos perdirbimo pramonė buvo svarbus pajamų šaltinis. Henrikas VII 1496 m. gavo palankias prekybos sąlygas, kas skatino prekybos plėtrą ir užsienio ryšius.

Žemės ūkio ir darbo sąlygos keitėsi: XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje buvusį didelį darbo užmokestį ir žemės gausą pakeitė mažesnis darbo užmokestis ir žemės trūkumas. Įvairūs infliaciniai veiksniai, galbūt dėl Naujojo pasaulio aukso ir sidabro antplūdžio bei didėjančio gyventojų skaičiaus, lėmė kainų kilimą ir pajamų santykio pokyčius. Dėl to atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų didėjo.

Daugumai kaimo gyventojų tai buvo reikšmingų pokyčių laikotarpis, nes prasidėjo aptvėrimas (enclosure): kombinuojant ir aptveriant bendrąsias žemes, kapitalo orientuoti žemdirbiai plėtė gyvulininkystę (ypač avių bandos), o smulkieji ūkininkai prarado prieigą prie gyvenimo šaltinių. Aptvėrimo pasekmės — migracija į miestus, urbanizacija, įdarbinimo augimas manufaktūroje ir sunkumai kaimo gyventojams — formavo naujas socialines problemas, įskaitant klajoklių bei benamių klausimą ir įstatymų reglamentavimą (pvz., vargšų įstatymai).

Prekyba, jūrų tyrinėjimai ir kultūra

Tiudorų laikais stiprėjo komercija ir pramonės įvairovė: vystėsi uostai, jūrinė prekyba, laivynas. Kūrėsi ankstyvosios kolonijinės pastangos ir kelionės į Atlanto vandenynus, kurios ilgainiui atvėrė naujas rinkas ir išteklius. Ekonomikos augimas skatino miestų bei prekybos elitų kilimą.

Kultūriškai laikotarpis žinomas dėl literatūros, teatro ir menų klestėjimo, ypač Elžbietos epochoje — gimė ir veikė tokios figūros kaip Viljamas Šekspyras (Shakespeare), išsiplėtė teatro tinklas, menai ir mokslai sulaukė paramos. Politiniai ir religiniai pokyčiai bei ekonominė plėtra sudarė sąlygas kultūriniam atgimimui.

Baigiamasis etapas

Elžbietos I mirtis 1603 m. užbaigė Tiudorų dinastijos valdymą ir žymėjo pereitį prie Stuart dinastijos — Anglijos sostą užėmė Škotijos karalius Jokūbas I (James I), kuris buvo Jėjaus Tudorų paveldėtojas per Karalienę Mariją. Tiudorų laikotarpis paliko reikšmingą pėdsaką: sustiprėjo centrali valdžia, atsirado nauji socialiniai ir ekonominiai santykiai, o religiniai bei kultūriniai pokyčiai paveikė tolimesnę Britanijos ir europinę istoriją.