Vadžrajana: Tibeto budizmas, kilmė, ypatybės ir praktikų lygiai

1 Kaip susiformavo Vadžrajana

2 Vadžrajanos ypatybės

3 Tibeto vadžrajana

3.1 Praktikos lygiai

4 Kitos svetainės

1. Kaip susiformavo Vadžrajana

Vadžrajana (sanskrit. Vajrayāna, liet. „Vadraus kelias“ arba „Deimantinis kelias“) išsivystė Indijoje maždaug VI–VIII a. kaip budizmo tantrinių mokymų srovė. Ji remiasi mahajanos idėjomis (ypač sambodhi siekiu ir bodhisatvos idealu), tačiau pasižymi specifinėmis praktikomis ir metodais, kurie tariamai leidžia greičiau pasiekti pažinimą ar nušvitimą – kartais net per vieną gyvenimą.

Istoriškai vadžrajana suformavosi ištikusiesiems tantriniams tekstams ir mahāsiddhų (didžiųjų išminčių) tradicijai. Nuo VIII–XI a. tantrinės mokyklos buvo perduotos Tibete; svarbūs perduodotojai ir mokytojai – tokie kaip Padmasambhava (Guru Rinpoche), Šantarakšita ir Indijos mokslininkas Atisa. Tibete vadžrajana tapo vietine tradicija su skirtingomis mokyklomis (Nyingma, Kagyu, Sakya, Gelug), kurios turi savo požiūrius ir praktikos akcentus.

2. Vadžrajanos ypatybės

Vadžrajana turi keletą atpažįstamų bruožų, kurie skiria ją nuo kitų budizmo krypčių:

• Tantrinės praktikos ir ritualai: naudojamos tantrinės sistemos – mantrų (šventas žodis arba skleidinys), mudrų (gestai), mandalų (dvasinių erdvių vaizdavimas), vizualizacijų ir ritualų kombinacijos.
• Devata joga (dievybės joga): praktikai vizualizuoja save kaip budistines dievybes arba jų šviesą; tai padeda transformuoti kasdienes emocijas į budistines savybes.
• Iniciacija (abhisheka, wang): daugumai tantrinių praktikų reikalinga įšventinimas arba įgalinimas, kurį suteikia kvalifikuotas mokytojas. Tai apsaugo praktiką nuo piktnaudžiavimo ir palaiko etiką.
• Sudėtingi kūno ir proto modeliai: vadžrajana naudoja subtiliosios energijos (pranos arba vėjų), kanalų (nadis) ir sėklinių taškų (bindu) doktriną, o taip pat „sutrumpintus“ metodus, vadinamus „keliu sutrumpinant“.
• Samaja ir mokytojo (gurū) vaidmuo: laikymasis samajos (įsipareigojimų, šventųjų sutarčių) ir atsidavimas mokytojui yra esminiai elementai.
• Greitas rezultatas, bet didelė atsakomybė: vadžrajana žadėja greitesnį pažinimą, tačiau praktika yra rizikinga be tinkamo pasiruošimo ir etikos.

3. Tibeto vadžrajana

Tibeto budizme vadžrajana tapo dominuojančia formacija ir išsivystė į kelias pagrindines mokyklas:

• Nyingma: seniausia tradicija, išsaugojusi „senųjų vertimų“ (rnying ma) tantrinius tekstus; ji ypatingai pabrėžia Dzogchen (Atiyoga) — tiesioginį „aiškiosios šviesos“ pažinimą.
• Kagyu: smulkiai išvystyta meditacinė linija, kurioje daug dėmesio skiriama į tai, kas vadinama „tiesiogine perduota linija“ – mokytojo ir mokinio santykiui; čia populiarios praktikos tummo (vidinė ugnis), anuttarayoga metodai ir Mahamudra.
• Sakya: turinti gilią scholastinę tradiciją ir specifines tantrines sistemos praktikas; žinoma dėl savo mokslinių komentarų.
• Gelug: susiformavo IX–XV a., akcentuoja studijas, vinają (discipliną) ir sampratą kartu su anuttarayoga praktikomis; žinomas Dalai Lamos institutas priklauso šiai tradicijai.

Visos šios mokyklos naudoja tantrinius metodus, tačiau skiriasi tekstais, praktikos akcentais, ir požiūriu į mokytojo vaidmenį bei mokymo struktūrą.

3.1 Praktikos lygiai

Vadžrajanos tekstuose ir tradicijose tantrinės sistemos dažnai skirstomos į pakopas arba „tantras“ pagal praktikų pobūdį ir intensyvumą. Pagrindinis ir paplitęs skirstymas:

• Išoriniai/pažengę tantrai (Outer Tantras):
  • Kriya Tantra (karybinė praktika): daug ritualų, išorinės apsaugos, daug dėmesio etiketei ir išoriniams ritualams; praktikavimas dažnai orientuotas į gryninimą per veiksmus.
  • Charya Tantra (elgesio praktika): tarpinis variantas tarp kriya ir yoga; balansuojami ritualai ir meditacija.
  • Yoga Tantra (joginė praktika): didesnis dėmesys meditacijai ir vidiniams procesams; vizualizacijos ir mantra tampa svarbesnės.
• Vidiniai tantrai (Inner Tantras):
  • Anuttarayoga Tantra (aukščiausias tantrinis kelias): daugiausia dėmesio skiriama transformuojančioms praktikoms, tokios praktikos kaip „sukūrimo“ ir „užbaigimo“ (creation and completion stages). Anuttarayoga gali būti skirstoma į įvairias sistemas (pvz., Guhyasamaja, Hevajra, Yamantaka) ir toliau į „tėvų“ (fathers) ir „moterų“ (mothers) linijas, atsižvelgiant į praktikų pabrėžiamą aspektą (vaizdinį arba subtiliosios energijos praktiką).

Be šio klasikinio skirstymo, Nyingma tradicijoje yra kitoks požiūris: ji kalba apie tris „aukštus“ (mahayoga, anuyoga, atiyoga), kur atiyoga (Dzogchen) yra tiesioginis budinio prigimties atpažinimas be sudėtingų ritualinių tarpinių etapų.

Praktikų sluoksniai, kuriuos dažnai susiduria praktikuojant vadžrajaną:

• Paruošiamieji arba preliminariniai (ngöndro): etiniai įsipareigojimai, atsakomybių kartojimas, svajonių, siūlomų ritualų atlikimas, kvietimas įsikūrimą į praktikas. Ngöndro paruošia protą ir kūną sudėtingesnėms praktikoms.
• Sukūrimo etapas (kye-rim): praktikuotojas vizualizuoja save kaip dievybę, kurio metu transformuojamos savybės ir emocijos.
• Užbaigimo etapas (dzog-rim): dirbama su subtiliuoju kūnu — vėjais (prana), kanalais ir sėklinėmis esencijomis; čia atsiranda tokios praktikos kaip tummo (vidinė ugnis), illusory body, clear light.
• Bardo ir mirties praktikos: kai kurios sistemos mokina, kaip naudoti pažinimą mirties ir pereinamosios būsenos (bardo) metu.

Visos šios pakopos reikalauja mokytojo vadovavimo, tinkamo įšventinimo (tantrinės iniciacijos) ir samajos vykdymo. Be jų praktika gali būti neveiksminga arba potencialiai žalinga.

4. Kitos svetainės

Šioje temoje naudinga ieškoti patikimų šaltinių: mokslinių knygų apie tantrinį budizmą, vertimų ir komentarų iš Tibeto kalbos bei autoritetingų mokytojų paskaitų. Rekomenduojama pirmenybę teikti tekstams ir praktikoms, kurie paaiškina iniciacijos prasmę, samajos principus ir saugius praktikos etapus.

Pastaba: Vadžrajana siūlo galingus metodus, bet jie nėra „greitas receptas“ be atsakomybės. Prieš pradedant tantrines praktikas svarbu turėti patikimą mokytoją, suvokti etinius įsipareigojimus ir atlikti reikalingus paruošiamuosius pratimus.