Beringija — Pleistoceno sausumos tiltas ir Amerikos migracija

Pleistoceno ledynmečio metu dabartinę Aliaską ir rytinį Sibirą kartais jungė Beringo sausumos tiltas.

Didžiausias jos plotis buvo apie 1 000 mylių (1 600 km) iš šiaurės į pietus. Jis nebuvo apledėjęs, nes sniego iškrito labai nedaug, nes nuo Ramiojo vandenyno pučiantys vėjai netekdavo drėgmės virš visiškai apledėjusių aplinkinių kalnų.

Kelių šimtų mylių ilgio pievų stepė, įskaitant sausumos tiltą, nusidriekusi į abiejų pusių žemynus, buvo vadinama Beringija. Manoma, kad Beringijoje po ledynmečio išgyveno nedidelė, daugiausia kelių tūkstančių žmonių populiacija. Ji buvo izoliuota nuo Azijos populiacijų mažiausiai 5 000 metų. Kažkada po 16 500 metų ji pradėjo apgyvendinti Ameriką, kai ištirpo kelią į pietus užtvėrę Amerikos ledynai.

Kas buvo Beringija?

Beringija – tai ne tik siauras „tiltas“, bet platus stepės-žemumos ruožas, susiformavęs, kai vandenyno lygis per ledynmečius nukrito dėl milžiniškų užšalusių vandens masių. Kai jūros lygis nukrisdavo maždaug 100–130 metrų, dabartinė Beringo jūra ir Beringo sąsiauris atsidengdavo kaip sausuma, sujungdami Šiaurės Ameriką ir eurasijinį žemyną.

Aplinka, flora ir fauna

Beringija buvo dengiama stepės-tundros augalija: žemaūgės žolės, žolynai, krūmokšniai. Dėl sauso klimato ir vėjo poveikio nebuvo intensyvaus sniego dangos, todėl teritorija galėjo palaikyti stambių žolėdžių populiacijas. Čia klestėjo mamutai, bizonai, arklys, elniai, įvairūs graužikai ir plėšrūnai — fauna, kurią žmonės galėjo medžioti ir kuri per Beringiją migruodavo į abi puses.

Žmonių migracija ir „Beringijos stovėjimo“ (Beringian standstill) hipotezė

Daugelis mokslininkų mano, kad pirmieji žmonės, atėję iš Azijos, gyveno Beringijoje kaip laikina buveinė arba refugija prieš tolimesnę migraciją į Ameriką. Pagal vadinamąją “Beringijos stovėjimo” hipotezę ankstyvosios Amerikos populiacijos atsiskyrė nuo Azijos gyventojų ir tam tikrą laiką (galbūt kelių tūkstantmečių) išliko izoliuotos Beringijoje, kol pasirodė palankesnės sąlygos judėti toliau į pietus.

Migruoti į Pietų Ameriką leido dvi pagrindinės galimybės:

• Pakrantės maršrutas – žmonės keliavo palei lediniame klimate atvėrusią Ramiojo vandenyno pakrantę, naudodami jūros ir pakrantės išteklius.
• Vidinis (ledynų nutirpusio koridoriaus) maršrutas – poledynmečiai susiliejo arba atsivėrė tarpai tarp ledynų, leidę judėti į vidų žemyno. Šis koridorius pilnai prasieidavo vėliau (maždaug prieš 13 000 metų arba net vėliau), todėl daug mokslininkų mano, kad ankstesnės migracijos greičiausiai vyko pakrante.

Įrodymai: archeologija ir genetika

Archeologiniai radiniai Šiaurės Amerikos ir rytinės Sibirijos teritorijose rodo ankstyvą žmonių buvimą, tačiau datos ir interpretacijos kartais skiriasi. Genetiniai tyrimai (mitochondrinė DNR, autosominė DNR ir Y chromosoma) patvirtina ryšį tarp kai kurių modernių indėnų genų linijų ir Azijos populiacijų, taip pat palaiko idėją apie išsiskyrimą ir ilgą izoliaciją prieš ekspansiją į Ameriką. Dažnai minimos mitochondrinės haplogrupės A, B, C, D ir X, kurios randamos tarp amerikiečių indėnų ir yra susijusios su Azijos kilme.

Beringijos pabaiga ir pasekmės

Kai ledynai tirpo ir pasaulinis jūros lygis kilo per paskutinį deglaciacijos etapą (per paskutinius ~15 000–11 000 metų), Beringo sausumos tiltas palaipsniui užnigo ir galiausiai buvo užlietas, atskiriant Aliaską nuo Sibiro kaip mes jas žinome šiandien. Tai paskatino gyvūnų ir žmonių populiacijų izoliaciją bei tolesnę genetinę ir kultūrinę diferenciaciją Šiaurės ir Pietų Amerikos gyventojų tarpe.

Kodėl Beringija svarbi šiandien?

Beringija yra svarbi tiek žmonių migracijos istorijai, tiek Pleistoceno ekologijai suprasti. Ji paaiškina, kaip gyventojai galėjo pasiekti Ameriką, ir padeda atkurti senosios faunos bei klimato pokyčius. Tyrimai apie Beringiją apima geologiją, paleoekologiją, archeologiją ir genetiką – visos šios disciplinos kartu padeda sudėlioti pilnesnį vaizdą apie žmogaus ir gamtos istoriją šiaurės pusrutulyje.

Geografija

Beringo sąsiauris, Čiukčių jūra šiaurėje ir Beringo jūra pietuose yra seklios jūros (žemėlapiai dešinėje). Per pasaulinio atšalimo ciklus, pavyzdžiui, per pastarąjį ledynmetį, daug vandens susitelkdavo Arkties ir Antarktidos ledo kepurėse. Nukritus jūros lygiui, atsivėrė seklūs jūros dugnai, kurie vėliau vėl buvo užlieti. Kiti sausumos tiltai visame pasaulyje buvo sukurti ir vėl užliejami tokiu pat būdu: maždaug prieš 14 000 metų žemyninė Australija buvo sujungta su Naująja Gvinėja ir Tasmanija. Britų salos per sausą Lamanšo sąsiaurio dugną buvo Europos žemyno tęsinys, o sausas Pietų Kinijos jūros baseinas sujungė Sumatrą, Javą ir Borneo su Azijos žemynu.

Pleistocene pasaulinio vandenyno lygio kilimas ir kritimas kelis kartus apnuogino ir panardino Beringija vadinamą sausumos masyvą. Manoma, kad Beringijos sausumos tiltas egzistavo ledynmečiu, kuris įvyko prieš 35 000 BP. Naujesniu 22 000-7 000 metų BP laikotarpiu jis taip pat buvo virš vandens. Maždaug 15 500 BP sąsiauris vėl atsivėrė, o apie 6000 BP pakrantės įgavo dabartinę formą.

Berengijos-Viskonsino apledėjimas


Berengija - deglaciacijos laikotarpis


Berengija - dabartis

Žmonių gyvenamosios vietos

Beringos sausumos tiltas svarbus dėl kelių priežasčių, visų pirma dėl to, kad, kaip manoma, maždaug prieš 25 000 metų juo žmonės iš Azijos persikėlė į Ameriką. Hey atliktas tyrimas parodė, kad iš tuo laikotarpiu per šį sausumos tiltą migravusių žmonių tik 70 paliko savo genetinį pėdsaką šiuolaikiniams palikuonims.

Genetinis Beringijos apgyvendinimas

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Beringo sausumos tiltas?

K: Ar Beringo sausumos tiltas ledynmečiu buvo apledėjęs?

K: Kas yra Beringija?

K: Ar žmonės gyveno Beringijoje ledynmečiu?

K: Kiek laiko Beringija buvo izoliuota nuo Azijos gyventojų?

K: Kada Beringijoje gyvenę žmonės pradėjo apgyvendinti Ameriką?

K: Kaip Amerikos ledynų tirpimas palengvino žmonių migraciją iš Beringijos į Ameriką?

Paieška pagal raidę