Vakarų Pakistanas (1955–1970) – istorija ir administracinė apžvalga

Išsami Vakarų Pakistanas (1955–1970) istorija ir administracinė apžvalga: vieno vieneto politika, karinis perversmas, 1971 m. konfliktas ir kelias į Bangladešo nepriklausomybę.

Vakarų Pakistano provincija buvo įkurta 1955 m. spalio 14 d., kai įgyvendinus vadinamąją „Vieno vieneto“ politiką buvo sujungtos vakarinio pakraščio provincijos, valstijos ir genčių teritorijos į vieną administracinį vienetą. Naujoji provincija apėmė didelę teritoriją ir buvo suskirstyta į dvylika divizijų; provincijos sostinė buvo įkurta Lahore. Tuo pat metu Rytų Bengalijos provincija buvo pervadinta į Rytų Pakistaną, kurios administracinė ir politinė sostinė buvo Dakkoje.

Istorinis kontekstas ir administracinė raida

Idėja apie vieningą Vakarų Pakistano administracinį vienetą gimė kaip bandymas supaprastinti valdžią, sumažinti administracines išlaidas ir sumažinti regioninius prieštaravimus. „Vieno vieneto politika“ buvo pristatyta kaip racionali reforma, tačiau praktikoje jis slopino regioninę savivaldą ir sustiprino centrinę federalinę kontrolę.

1959 m. federalinė vyriausybė pervedė savo administracinį centrą iš Karačio į Ravalpindį (laikinoji sostinė, kol bus baigtas statyti Islamabadas)), o federalinė įstatymų leidžiamoji valdžia tuo metu įgavo papildomą reikšmę, perkelta į Daką. 1958 m. įvykęs karinis perversmas (kuriam pirmininkavo generolas Ayub Khan) pakeitė politinę pusiausvyrą: buvo įvestas karinį valdymą stiprinantis režimas, o vėliau – pati centro valdžia ėmė diktuoti provincijų administravimą.

Administracinės institucijos ir valdžios pokyčiai

Pradiniu laikotarpiu Vakarų Pakistanas turėjo savo gubernatorių ir vykdomąją valdžią provincijos lygiu. Po 1958 m. perversmo vyriausiojo ministro (provincijos vadovo) pareigybė buvo laikinai panaikinta, o dalis įgaliojimų perėjo į federalinę valdžią. Ši centralizacija pagilino vietines pretenzijas dėl teisės į valdymą ir resursus, ypač lyginant su Rytų Pakistanui skiriama politika.

Demografija ir kalbos

Nors Vakarų Pakistanas iš pirmo žvilgsnio atrodė homogeninis, faktinė sudėtis buvo labai įvairi: regione gyveno skirtingų etninių grupių ir kalbų žmonės – punžabiai, sindai, pashtunai (˙paujai), balučiai bei kitos bendruomenės. Tai reiškė, kad administravimas „vienu“ metodu susidūrė su realiomis kalbos, kultūros ir savivaldos problemomis. Tuo tarpu Rytų Pakistanas (bengalai) turėjo savo kalbinę ir kultūrinę tapatybę, kuri dažnai skyrėsi nuo vakarinės dalies.

Politika, rinkimai ir konfliktai

1970 m. liepos mėn. prezidentas Yahya Khanas panaikino Vakarų Pakistano provinciją, sugrąžindamas administracinį suskirstymą į atskiras provincijas ir taip iš dalies pripažindamas regioninių poreikių sudėtingumą. 1970 m. gruodžio mėn. vykusiuose visuotiniuose rinkimuose Mudžiburo Rahmano vadovaujama Awami lyga laimėjo daugumą vietų parlamente – visus 162 Rytų Pakistanui skirtus mandatus, išskyrus du. Awami lyga reikalavo didesnės Rytų Pakistano autonomijos remiantis savo šešių punktų programos principais, tačiau federalinė karinė valdžia trukdė sudaryti vyriausybę, kurią būtų vadovavęs Mudžiburas Rahmanas.

Užsitęsusi politinė krizė ir centrinės valdžios neviltis priimti Rytų Pakistano politinę pergalę nulėmė eskalaciją: 1971 m. kovo–balandžio mėn. įtampa peraugo į atvirą konfliktą.

1971 m. karas ir Vakarų Pakistano pabaiga

1971 m. kovo 25 d. prasidėjo plataus masto karinės operacijos, kurių tikslas buvo numalšinti Rytų Pakistano separatines ir nepriklausomybės siekiančias jėgas – taip prasidėjo pilietinis karas. Konflikte susitiko Pakistano kariuomenė ir bengalų partizanai „Mukhti Bahini“. Konfliktas sukėlė milžinišką humanitarinę krizę: pabėgėlių srautai į kaimyninę Indiją tapo masiniai, o tarptautinėse apžvalgose karo metu buvo pranešimų apie civilių aukas ir kitus žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos daugelis apibūdino kaip genocidą.

Vėliau Indija įsikišo į konfliktą, o gruodžio mėnesį Pakistano pajėgos pripažino pralaimėjimą. 1971 m. gruodžio 16 d. Rytų Pakistanas paskelbė nepriklausomybę ir tapo suverenia Bangladešo valstybe; tuo metu terminas „Vakarų Pakistanas“ prarado prasmę ir buvo atsisakyta jo administraciniame bei politiniame kontekste.

Pasekmės ir reikšmė

• Politinis padalinimas: išardžius „Vieno vieneto“ sistemą, regionams grąžintos dalies teisės ir atstatytos provincinės ribos.
• Demografiniai ir humanitariniai padariniai: milijonai pabėgėlių, didelės civilių aukos ir ilgalaikės traumos tiek Bangladešo, tiek Pakistano visuomenėms.
• Tarptautinis poveikis: konflikto baigtis pakeitė Pietų Azijos geopolitiką ir sustiprino Indijos–Pakistano prieštaravimus.
• Istorinė pamoka: „Vieno vieneto“ patirtis parodė, kad administracinis centralizavimas be politinės ir kultūrinės įtraukties gali gilinti konfliktus vietoje to, kad juos spręstų.

Vakarų Pakistano laikotarpis (1955–1970) yra svarbi Pakistano ir Bangladešo istorijos dalis: jis iliustruoja, kaip administracinės reformos, politinis valdymas ir etninės bei kalbinės įvairovės dinamika gali nulemti didelius istorinius posūkius.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip vadinosi 1955 m. spalio 14 d. įkurta provincija?

K: Kur buvo Vakarų Pakistano provincijos sostinė?

K.: Ko buvo siekiama įgyvendinant "vieno vieneto politiką"?

K: Kada prezidentas Yahya Khanas panaikino Vakarų Pakistano provinciją?

Klausimas: Kas per 1970 m. gruodžio mėn. vykusius visuotinius rinkimus laimėjo bendrą daugumą parlamente?

Paieška pagal raidę