Vakarų Pandžabas - buvusi Pakistano provincija, egzistavusi 1947-1955 m. Provincijos plotas buvo 160 622 kv. km (62 017 kv. mylių), ji apėmė didžiąją dalį dabartinės Pandžabo provincijos ir Islamabado sostinės teritorijos, tačiau neapėmė buvusios kunigaikštystės Bahavalpuro valstijos. Sostinė buvo Lahoro miestas, o provinciją sudarė keturi skyriai (Lahoro, Sargodos, Multano ir Ravalpindžio). Rytuose provincija ribojosi su Indijos Rytų Pandžabo valstija, pietuose - su kunigaikštyste Bahavalpuru, pietvakariuose - su Beludžistano ir Sindo provincijomis, šiaurės vakaruose - su Chaiber Pachtunchva, o šiaurės rytuose - su Azad Džamu ir Kašmyru bei okupuotu Kašmyru.
Istorinis kontekstas ir susikūrimas
Vakarų Pandžabas susiformavo 1947 metų Indo‑Pakistano padalijimo (Partition) metu, kai Britų Indijos Pandžabas buvo padalytas į dvi dalis pagal religinius principus. Dauguma teritorijos, kurioje gyveno musulmonai, tapo Vakarų Pandžabu Pakistano sudėtyje, tuo tarpu rytuose liko Indijos Rytų Pandžabas. Padalijimas lydėjo didžiulė migracija ir smurtas: milijonai žmonių persikėlė per sieną, o regiono demografinė sudėtis smarkiai pasikeitė.
Administracija ir gyventojai
Administracinė struktūra: provincija buvo suskirstyta į keturis didesnius skyrius (Lahoro, Sargodha, Multan ir Ravalpindis), kurie toliau skyrėsi į apygardas (districtus) ir kitus vietos administracijos vienetus. Sostinė buvo Lahore, svarbus administracijos, švietimo ir kultūros centras.
Gyventojai ir kalbos: po 1947 m. dauguma hindų ir sikhų bendruomenių paliko teritoriją ir persikėlė į Indiją, tuo tarpu į Vakarų Pandžabą atvyko daug musulmonų pabėgėlių iš Rytų Pandžabo ir kitur. Daugiausia vartojamos kalbos – pandžabi ir urdu; taip pat buvo naudojamos kitos vietinės tarmės.
Ekonomika ir infrastruktūra
Vakarų Pandžabas buvo agrarinis regionas, kuriame dominuoja intensyvi žemdirbystė – kviečiai, ryžiai, cukranendrių augalai, bei vaisininkystė. Svarbią reikšmę turėjo laistymo (kanalų) sistema, paveldėta iš britų laikotarpio, kuri leido plėtoti žemės ūkį. Lahore atitiko pramonės, prekybos ir švietimo centrą regione.
Konfliktai ir saugumo situacija
Per 1947–1948 m. Indo‑pakistanų karą bei visą įtemptą poskyrio laikotarpį Vakarų Pandžabas jautė saugumo problemas pasienyje su Indija. Taip pat provincijoje vyko daug humanitarinių iššūkių dėl pabėgėlių integracijos, nuosavybės ginčų ir atstatymo po smurto.
Pabaiga ir paveldas
1955 m. Vakarų Pandžabas nustojo egzistuoti kaip atskira administracinė vienetė, kai Pakistane buvo įvykdyta vieningo administracinio vieneto politika (vadinamoji "One Unit" reforma) ir kelios Vakarų Pakistano provincijos sujungtos į vieną didelį Vakarų Pakistano regioną. Vėlesniais dešimtmečiais, ypač po 1970 m. administracinių pertvarkymų, buvusios teritorijos daugiausia tapo dabartine Pandžabo provincija ir dalimis kitų administracinių vienetų; Lahore išliko svarbiausiu regiono miestu, o dalis teritorijos tapo būsimuoju Islamabado sostinės regionu.
Pastebėjimai
- Kunigaikštystė Bahavalpuras, nors geografiškai prieinama Pietų Pandžabo srityje, liko atskira valstybė ir nebuvo įtraukta į Vakarų Pandžabo administraciją iki platesnių Pakistano administracinių pertvarkymų.
- Vakarų Pandžabo istorija paliko stiprų kultūrinį ir socialinį pėdsaką – regiono pandžabų tradicijos, literatūra ir architektūra iki šiol yra svarbūs Pakistano Pandžabo identiteto komponentai.
