Baltasis laivas (La Blanche-Nef, 1120) – Vilhelmas Adelinas ir įpėdinystės krizė
Baltasis laivas (La Blanche-Nef, 1120): Vilhelmas Adelinas žūva Lamanšos katastrofoje — įpėdinystės krizė, kuri pakeitė Anglijos istoriją. Sužinokite priežastis ir pasekmes.
Baltasis laivas (pranc. la Blanche-Nef) - istorinis laivas, nuskendęs Lamanšo sąsiauryje. Jis nuskendo netoli Normandijos pakrantės prie Barfleuro 1120 m. lapkričio 25 d. Išgyveno tik du iš laive buvusių žmonių. Tarp nuskendusiųjų buvo Vilhelmas Adelinas, vienintelis likęs gyvas teisėtas Anglijos karaliaus Henriko I sūnus ir įpėdinis. Viljamo Adelino mirtis sukėlė įpėdinystės krizę ir grandinę įvykių, pakeitusių Anglijos istoriją.
Kaip įvyko nelaimė
Baltasis laivas išplaukė tą pačią naktį iš Barfleuro link Anglijos krantų. Laive buvo daug karališkosios šeimos sąjungininkų, paveldėtojų ir jaunųjų aristokratų — istoriniuose šaltiniuose minima, kad aukų skaičius siekė apie 300 žmonių. Pagal viduramžių kronikas, laive vyko gėrimų, linksmybių ir neatsargumo naktis; plaukiota greitai tamsoje, ir laivas trenkėsi į paslėptą riedulį ar seklumą. Laivas skendo labai greitai, todėl dauguma keleivių neturėjo galimybių išsigelbėti. Pagal kai kuriuos liudijimus Vilhelmas Adelinas trumpam buvo išgelbėtas, bet esą sugrįžo bandyti gelbėti kitus ir nuskendo — ši detalė minima keliose kronikose, tačiau tikslios to eigos aplinkybės nėra visiškai patvirtintos.
Priežastys ir liudininkų pasakojimai
- Viduramžių šaltiniai kaltino įgulos ir keleivių neblaivumą bei skubėjimą plaukti tamsiu paros metu.
- Techninės priežastys — naktinis plaukimas prie akmenuotų krantų ir paslėptos seklumos — padidino avarijos riziką.
- Laivo kapitono vardas tradiciškai siejamas su Normandijos jūreiviu, tačiau dėl chronikų fragmentiškumo dalis detalių liko neaiškios.
Pasekmės ir įpėdinystės krizė
Vilhelmo Adelino mirtis sukėlė rimtą sosto įpėdinystės krizę. Karalius Henrikas I neteko vienintelio teisėto sūnaus; nors jis turėjo dukterį — imperatorę Matildą (Maud), — viduramžių Anglijoje moterų teisė į sostą buvo problematiška. Henry I bandė užtikrinti dukters perėmimą: jis privertė didikų prisiekti ištikimybę Matildai ir vėliau vedė antrą kartą (1121 m.) ieškodamas politinės paramos. Nepaisant to, po Henriko mirties 1135 m. jo sosto įpėdiniu tapo jo brolėno sūnus Steponas (Stephen of Blois), kuris greitai okupavo karūną — tai pradėjo ilgą vidinį konfliktą, žinomą kaip "Chaos" arba The Anarchy (apie 1135–1153 m.).
Per Anarchiją šalis kentėjo nuo ilgalaikių susirėmimų tarp Matildos šalininkų ir Stepono pasekėjų. Konfliktas baigėsi 1153 m. pasiekus susitarimą (Treaty of Wallingford), pagal kurį Steponas paliko sosto paveldėjimo teisę Matildos sūnui — būsimo Henrikas II (Plantagenet) — užtikrindamas linijos pokytį ir ilgalaikes pasekmes Anglijos monarchijai.
Istorinė reikšmė
Baltasis laivas tapo kertiniu įvykiu XII a. anglų ir normandų politikoje: vienas jūros įvykis pakeitė valdžios pusiausvyrą ir sukėlė dešimtmečius trunkančią pilietinę kovą. Ši katastrofa dažnai minima kaip pavyzdys, kaip atsitiktinumai gali turėti didžiulį poveikį istorijai.
Šaltiniai ir kultūrinė atmintis
Įvykiui apie 1120 m. skyrė dėmesį keli viduramžių istorikai ir kronikininkai; jų pasakojimai atspindi tiek faktines aplinkybes, tiek laikmečio moralines interpretacijas (pvz., kaltinimus neatsargumui ar Dievo bausmei). Baltasis laivas iki šiol lieka analizuojamas istorikų — tiek kaip konkretus incidentas, tiek kaip simbolis tuometinių valdžią ir paveldėjimą lemiančių rizikų.
Baltojo laivo nuskendimas
Sudužęs laivas
"Baltasis laivas" buvo naujas laivas, kurio kapitonas buvo Thomas FitzStephenas. Jo tėvas Stephenas FitzAirardas buvo Viljamo Užkariautojo laivo "Mora" kapitonas, kai šis 1066 m. įsiveržė į Angliją. FitzStephenas pasiūlė savo laivą Anglijos Henrikui I, kad jis juo grįžtų į Angliją iš Barfleuro Normandijoje. Henrikas jau turėjo kitų planų, tačiau leido daugeliui savo karališkojo dvaro narių plaukti Baltuoju laivu. Tarp jų buvo ir jo vienintelis sūnus Viljamas Adelinas. Jame taip pat buvo jo nesantuokinis sūnus Ričardas Linkolnas, jo nesantuokinė duktė Matilda FitzRoy, Peršo grafienė, ir daug kitų didikų. Pasak kronikininko Ordino Vitalio, įgula paprašė Viljamo Adelino vyno, o jis gausiai jo parūpino. Kai laivas buvo pasirengęs išplaukti, jame buvo apie 300 žmonių, nors kai kurie iš jų išplaukė dar prieš laivui išplaukiant dėl besaikio girtavimo.
Laivo kapitonui Thomasui FitzStephenui šventės dalyviai įsakė pasivyti ir aplenkti jau išplaukusį karaliaus laivą. Baltasis laivas buvo greitas, geriausios konstrukcijos ir neseniai aprūpintas naujomis medžiagomis. Dėl to kapitonas ir įgula buvo tikri, kad Angliją pasieks pirmieji. Tačiau kai laivas išplaukė tamsoje, jo kairysis bortas atsitrenkė į povandeninę uolą, vadinamą Quillebœuf, ir laivas greitai nuskendo. Viljamas Adelinas įlipo į nedidelę valtį ir galėjo išgyventi, tačiau jis grįžo atgal, kad pabandytų išgelbėti savo pusseserę Matildą (Peršo grafienę), kai išgirdo jos pagalbos šauksmus. Jo valtis prisipildė vandens, kai kiti bandė į ją įlipti, kad išsigelbėtų, ir Viljamas nuskendo kartu su jais. Pasak Ordino Vitalio, tik du išliko gyvi, visą naktį laikydamiesi įsikibę į uolą. Vienas jų buvo mėsininkas iš Ruano, antrasis - Geoffrey de l'Aigle. Kronikininkas taip pat teigė, kad kai Tomas FitzStephenas po nuskendimo iškilo į paviršių ir sužinojo, kad Viljamas Adelinas neišgyveno, jis verčiau leido sau nuskęsti, nei susidūrė su karaliumi.
Vienoje legendoje sakoma, kad laivas buvo pasmerktas pražūčiai, nes kunigams nebuvo leista į jį įlipti įprastu būdu.
Žengimas į anarchiją
Tiesioginė Viljamo Adelino mirties pasekmė buvo laikotarpis, vadinamas anarchija. Po Baltojo laivo katastrofos Henrikas I turėjo tik vieną teisėtą vaiką - antrąją dukterį Matildą. Nors Henrikas I kelis kartus privertė savo baronus prisiekti remti Matildą kaip jo įpėdinę, moteris niekada nebuvo valdžiusi Anglijos savarankiškai. Matilda buvo nepopuliari ir dėl to, kad buvo ištekėjusi už Anžu grafo Džefrio V. Jis buvo tradicinis Anglijos normanų didikų priešas. Po Henriko mirties 1135 m. Anglijos baronai nebuvo tikri, ar nori, kad Matilda taptų karaliene regnante.
Vienas iš Henriko I vyriškosios lyties giminaičių, Steponas iš Blois, karaliaus sūnėnas iš sesers Adelės, uzurpavo Matildos ir savo vyresniųjų brolių Vilhelmo ir Teobaldo teises ir tapo karaliumi. Teigiama, kad Steponas planavo keliauti Baltuoju laivu, bet išvyko prieš pat jam išplaukiant; Ordinas Vitalis tai aiškina staigiu viduriavimo priepuoliu.
Po Henriko I mirties Matilda ir jos vyras Džefris iš Anžu, Plantagenetų dinastijos įkūrėjas, pradėjo ilgą ir niokojantį karą su Steponu ir jo sąjungininkais dėl Anglijos sosto kontrolės. Anarchija vadinamas laikotarpis truko nuo 1135 iki 1153 m. ir turėjo pragaištingų padarinių, ypač pietų Anglijoje.
Apie tą laiką gyvenęs istorikas Viljamas iš Malmesberio rašė:
"Čia kartu su Viljamu žuvo Ričardas, kitas karaliaus sūnus, kurį jam pagimdė moteris be rango, prieš jam įžengiant į valdžią, drąsus jaunuolis, brangus tėvui dėl savo paklusnumo; Ričardas d'Avranšas, antrasis Česterio grafas, ir jo brolis Oturas; Džefris Ridelis; Valteris iš Everčio; Džefris, Herefordo arkidiakonas; Česterio grafienė; karaliaus dukterėčia Liucija-Mahaut iš Blois ir daugelis kitų... Joks laivas į Angliją neatnešė tiek daug nelaimių."
Poezija
- Dante Gabriel Rossetti, "Baltasis laivas: baladė"; pirmą kartą publikuota 1881 m. jo surinktose Baladėse ir sonetuose.
- Geoffrey Hill, "Baltasis laivas". Pirmoje knygoje "Nepaklusniesiems", 1959 m.
- Felicija Hemans, "Jis daugiau niekada nesišypsojo", apie 1830 m.
Ieškoti