Geltonoji spauda

Kilmė: Pulitzeris prieš Hearstą

Šis terminas kilo iš Amerikos aukso amžiaus (1890 m.), kai dėl naujų technologijų laikraščiai tapo pigesni. Du Niujorko laikraščių savininkai kovojo, kad gautų daugiau skaitytojų ir parduotų daugiau laikraščių nei kitas. Tai buvo Džozefas Pulitzeris, leidęs laikraštį "New York World", ir Viljamas Randolfas Hearstas, leidęs laikraštį "New York Journal". Svarbiausia šios kovos dalis vyko nuo 1895 m. iki maždaug 1898 m. Kai istorijoje kalbama apie "geltonąją žurnalistiką", dažnai kalbama apie šiuos metus.

Abu laikraščiai buvo kaltinami tuo, kad, siekdami parduoti daugiau laikraščių, sensacingai sureikšmina naujienas (kad jos atrodytų daug svarbesnės nei iš tikrųjų), nors jie rengė ir rimtus reportažus. Niujorko spauda 1897 m. pradžioje pagal tuo metu populiarų komiksą pavartojo terminą "Geltonojo vaiko žurnalistika", kalbėdama apie Pulitzerio ir Hearsto laikraščius, kurie per tiražų karą skelbė jo versijas. Jį sugalvojo Ervinas Vardmanas, "New York Herald" (kuris nebuvo "geltonoji žurnalistika") leidėjas.

Džozefas Pulitzeris nusipirko laikraštį "New York World" 1883 m. po to, kai "St. Louis Post-Dispatch" tapo didžiausiu to miesto dienraščiu. Pulitzeris stengėsi, kad "New York World" būtų smagu skaityti, todėl laikraštį pripildė nuotraukomis, žaidimais ir konkursais, kurie pritraukė naujų skaitytojų. Daugelį puslapių užpildė kriminalinės istorijos su tokiomis antraštėmis kaip "Ar jis nusižudė?" ir "Šaukiasi pasigailėjimo". Be to, Pulitzeris iš skaitytojų ėmė tik po du centus už numerį, tačiau skaitytojams pateikdavo aštuonis, o kartais ir 12 puslapių informacijos (vienintelis kitas dviejų centų laikraštis mieste niekada nebuvo ilgesnis nei keturi puslapiai).

Nors laikraštyje "New York World" buvo daug sensacingų istorijų, jos anaiptol nebuvo vienintelės ar net didžiausios. Pulitzeris tikėjo, kad laikraščiai yra svarbūs ir turi pareigą daryti visuomenę geresnę, ir tai stengėsi daryti savo laikraščiu.

Praėjus vos dvejiems metams nuo Pulitzerio perėmimo, "World" buvo parduodama daugiau egzempliorių nei bet kurio kito Niujorko laikraščio. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad jis buvo susijęs su Demokratų partija. Senesni leidėjai, kurie pavydėjo Pulitzerio sėkmės, pradėjo blogai kalbėti apie "World". Jie kalbėjo, kad jis rašė kriminalines istorijas ir sensacijas, bet ignoravo rimtesnius reportažus. Čarlzas Andersonas Dana|Čarlzas Dana, "New York Sun" redaktorius, užsipuolė "The World" ir sakė, kad Pulitzeriui "trūksta nuovokos ir ištvermės".

Viljamas Randolfas Hearstas, kalnakasių paveldėtojas, 1887 m. iš savo tėvo nusipirkęs laikraštį "San Francisco Examiner", pastebėjo, ką darė Pulitzeris. Studijuodamas Harvardo universitete, Hearstas skaitė "The World". Jis nusprendė pabandyti padaryti "Examiner" tokį pat ryškų kaip Pulitzerio laikraštis. Jam vadovaujant "Examiner" 24 proc. vietos skyrė nusikaltimams, istorijas pristatydamas kaip moralės pjeses, o svetimavimą ir "nuogybes" (pagal XIX a. standartus) patalpino pirmajame puslapyje. Praėjus mėnesiui po to, kai laikraštį perėmė Hearstas, "Examiner" išspausdino šią antraštę apie gaisrą viešbutyje:

ALKANOS, PAŠĖLUSIOS LIEPSNOS. Jos pašėlusiai šokinėja ant puikių malonumų rūmų prie Monterėjaus įlankos, nuo viršūnės iki pamatų apsupdamos Del Monte. Šokinėja vis aukščiau, aukščiau, aukščiau, su desperatišku troškimu. Beprotiškai siautėja per karnizą, arką ir fasadą. Su laukiniu įniršiu veržiasi į drebančius svečius. Siaubo apimti ir panikos apimti bėgliai be kvapo žvelgia į siaubo sceną. Didingas viešbutis ir jo turtingos puošmenos dabar virsta smilkstančia pelenų krūva. Laikraštis "The Examiner" siunčia specialų traukinį į Monterėjų, kad surinktų išsamią informaciją apie siaubingą nelaimę. Nelaimingų aukų atvykimas rytiniu traukiniu - Viešbučio del Monte istorija - Garsiojo viešbučio atstatymo planai - Gaisro detalės ir spėjama jo kilmė.

Hearstas gali būti perdėtai įkyrus, nušviesdamas nusikaltimus. Viename iš pirmųjų jo pasakojimų apie "žudikų gaują" buvo užsipulta policija už tai, kad ji verčia "Examiner" žurnalistus dirbti už ją. Tačiau darydamas šiuos dalykus "Examiner" taip pat skyrė daugiau vietos tarptautinėms naujienoms ir siuntė reporterius atskleisti korupcijos ir neefektyvumo miesto valdžioje. Viename reportaže "Examiner" reporterė Vinifreda Black nuvyko į San Francisko ligoninę kaip pacientė ir išsiaiškino, kad ten su moterimis elgiamasi "labai žiauriai". Ryte, kai buvo išspausdinta ši istorija, buvo atleistas visas ligoninės personalas.

Niujorkas

1890-ųjų pradžioje "Examiner" buvo sėkmingas, todėl Hearstas pradėjo ieškoti Niujorko laikraščio, kurį galėtų įsigyti, ir 1895 m. nusipirko "New York Journal" - laikraštį, parduotą už vieną centą, kurį Pulitzerio brolis Albertas prieš metus pardavė Sinsinačio leidėjui.

Pastebėjęs, ką padarė Pulitzeris, laikydamas savo laikraštį už du centus, Hearstas padarė taip, kad "Journal" kainavo tik vieną centą, tačiau teikė tiek pat informacijos, kiek ir konkurentų laikraščiai. Tai pasiteisino, ir kadangi "Journal's" prenumeravo 150 000 žmonių, Pulitzeris sumažino kainą iki vieno cento, tikėdamasis priversti Hearstą (kurį subsidijavo jo šeimos turtas) pritrūkti pinigų. Tada Hearstas įdarbino daug žmonių, kurie 1896 m. dirbo "World". Dauguma šaltinių teigia, kad Hearstas tiesiog pasiūlė daugiau pinigų, tačiau Pulitzeris, kuris vis labiau piktnaudžiavo savo darbuotojais, tapo labai sunkiu žmogumi, ir daugelis "World" darbuotojų buvo pasiryžę pakeisti laikraštį, kad tik nuo jo pabėgtų.

Nors konkurencija tarp "World" ir "Journal" buvo arši, šie laikraščiai turėjo daug bendro. Abu buvo demokratai, abu stojo organizuoto darbo ir imigrantų pusėn (priešingai nei tokie leidėjai kaip "New York Tribune" leidėjas Whitelaw Reidas, kuris dėl jų skurdo kaltino moralines ydas) ir abu išleido daug pinigų savo sekmadieniniams leidiniams, kurie buvo tarsi savaitiniai žurnalai, neapsiribojantys vien kasdiene žurnalistika.

Jų sekmadienio pramoginėse skiltyse buvo pirmieji spalvoti komiksų puslapiai, todėl kai kas mano, kad terminas "geltonoji žurnalistika" atsirado būtent ten, nors, kaip minėta, "New York Press" savo išrastą terminą paliko neapibrėžtą. Hogano alėja - komiksas apie pliką vaiką geltonais naktiniais marškinėliais (pravarde Geltonasis vaikas) - tapo labai populiarus, kai karikatūristas Ričardas F. Outko (Richard F. Outcault) 1896 m. pradžioje pradėjo jį piešti laikraštyje "World". Kai Hearstas Outcaultą atleido, Pulitzeris paprašė dailininko George'o Lukso tęsti juostos piešimą su jo personažais, taip miestui suteikdamas du Geltonuosius vaikus. "Geltonosios žurnalistikos", kaip termino, reiškiančio perdėtą sensaciją, vartojimas JAV, matyt, prasidėjo nuo to, kad rimtesni laikraščiai komentuodavo, kaip toli nuėjo "Geltonųjų vaikų laikraščiai".

Ispanijos ir Amerikos karas

Pulitzeris ir Hearstas dažnai kaltinami (arba kaltinami) dėl to, kad savo sensacingumu įtraukė tautą į Ispanijos ir Amerikos karą. Tačiau dauguma amerikiečių negyveno Niujorke, o ten gyvenę sprendimų priėmėjai tikriausiai skaitė ne tokius sensacingus laikraščius kaip "Times", "The Sun" ar "Post". Garsiausias perdėjimo pavyzdys - tikriausiai tikrovės neatitinkanti istorija, kad dailininkas Frederikas Remingtonas nusiuntė Hearstui telegramą, kurioje pranešė, jog Kuboje nedaug kas vyksta ir "karo nebus". Hearstas atsakė: "Prašome likti. Jūs pateikite paveikslus, o aš pateiksiu karą". Pirmą kartą ši istorija (jos versija pasirodė Hearsto įkvėptame Orsono Welleso filme "Pilietis Keinas") 1901 m. pasirodė reporterio Jameso Creelmano atsiminimuose, o kito šaltinio nėra.

Tačiau Hearstas norėjo, kad Jungtinės Valstijos pradėtų karą po 1895 m. Kuboje kilusio sukilimo. Netrukus jo pirmajame puslapyje pasirodė istorijos apie tai, kad kubiečiai yra geri žmonės, o Ispanija blogai elgiasi su Kuba. Nors istorijos tikriausiai nebuvo labai tikslios, XIX a. laikraščių skaitytojai nesitikėjo ir nebūtinai norėjo, kad jo istorijos būtų gryna beletristika. Istorikas Maiklas Robertsonas (Michael Robertson) yra sakęs, kad "XIX a. 9-ojo dešimtmečio laikraščių žurnalistai ir skaitytojai daug mažiau rūpinosi atskirti faktais pagrįstus reportažus nuo nuomonės ir literatūros".

Pulitzeris, nors ir neturėdamas Hearsto išteklių, šią istoriją paliko pirmajame puslapyje. Geltonoji spauda daug rašė apie revoliuciją (daug kas buvo ne visai tiesa), bet sąlygos Kuboje buvo pakankamai blogos. Saloje buvo didelė ekonominė krizė, o ispanų generolas Valeriano Veileris, pasiųstas malšinti sukilimo, Kubos valstiečius suvarė į koncentracijos stovyklas ir šimtus kubiečių nužudė. Dvejus metus kovojęs dėl kovos, Hearstas prisiėmė nuopelnus už konfliktą, kai jis įvyko: Praėjus savaitei po to, kai Jungtinės Valstijos paskelbė karą Ispanijai, jis pirmajame puslapyje išspausdino straipsnį "Kaip jums patinka žurnalo karas?". Iš tikrųjų prezidentas Viljamas Makinlis (William McKinley) niekada neskaitė "Journal" ir tokių laikraščių kaip "Tribune" ir "New York Evening Post". Be to, žurnalistikos istorikai pažymėjo, kad geltonoji žurnalistika dažniausiai reiškėsi tik Niujorke, o likusioje šalies dalyje laikraščiai to nedarė. Journal ir World nebuvo tarp dešimties svarbiausių regioninių laikraščių naujienų šaltinių, o jų istorijos nesulaukdavo žmonių dėmesio už Niujorko ribų.

Prasidėjus invazijai, Hearstas išplaukė į Kubą kaip karo korespondentas, blaiviai ir tiksliai aprašinėdamas kovas. Vėliau Kreelmanas gyrė reporterių darbą rašant apie tai, kaip Ispanija elgėsi su Kuba, teigdamas, kad "jokia tikra karo istorija. ... negalima parašyti nepripažinus, kad viskas, kas Ispanijos ir Amerikos kare buvo pasiekta dėl teisingumo, laisvės ir pažangos, buvo pasiekta dėl geltonųjų žurnalistų, kurių daugelis ilsisi neužmirštuolių kapuose, iniciatyvumo ir atkaklumo."

Po karo

Hearstas buvo gerai žinomas demokratas, kuris 1896 ir 1900 m. kandidatavo į prezidento postą (Bryanas nelaimėjo nė vienų rinkimų). Vėliau jis kandidatavo į merus ir gubernatorius ir net bandė būti iškeltas į prezidentus, tačiau jo reputacija nukentėjo 1901 m., kai publicistas Ambrose'as Bierce'as ir redaktorius Arthuras Brisbane'as kelių mėnesių skirtumu paskelbė atskiras skiltis, kuriose siūlė nužudyti prezidentą Williamą McKinley. Kai 1901 m. rugsėjo 6 d. McKinley buvo nušautas, kritikai apkaltino Hearsto "geltonąją žurnalistiką", kad ji pastūmėjo Leoną Czolgoszą įvykdyti šį nusikaltimą. Hearstas nežinojo apie Bierce'o stulpelį ir tvirtino, kad išėmė Brisbeno stulpelį po to, kai jis buvo išspausdintas pirmajame numeryje, tačiau šis incidentas persekiojo jį visą likusį gyvenimą ir beveik sunaikino jo svajonę tapti prezidentu.

Pulitzeris, persekiojamas to, kas įvyko," sugrąžino "World" prie jo kryžiaus žygių naujame amžiuje. Iki jo mirties 1911 m. "The World" buvo visuotinai gerbiamas leidinys ir išliko pirmaujančiu pažangiu laikraščiu iki pat savo išnykimo 1931 m.

"Hearst" pasiūlymas buvo veiksmingesnis, jame daugiausia dėmesio buvo skiriama priešui, kuris padėjo bombą, ir skaitytojams buvo pasiūlytas didžiulis atlygis.


Pulitzerio leidinyje "World" pabrėžiamas siaubingas sprogimas


Ispanijos pareigūnai vyrai apieško Kuboje gyvenančią amerikietę turistę, ieškodami pranešimų iš sukilėlių; "Hearst" "geltonoji žurnalistika" pirmajame puslapyje (dailininkas: Frederic Remington)


"Geltonosios žurnalistikos" karikatūra apie 1898 m. Ispanijos ir Amerikos karą. Laikraščių leidėjai Josephas Pulitzeris ir Williamas Randolphas Hearstas pavaizduoti kaip to meto komiksų personažas "Geltonasis vaikas" ir abu teigia, kad jiems priklauso karo

Susiję puslapiai

• Bulvarinis laikraštis