1760-ųjų dešimtmetis: įvykiai, pasaulio lyderiai, gimimai ir mirtis

·         1 Renginiai ir tendencijos

o    1.1 Renginiai

·         2 Pasaulio lyderiai

o    2.1 Gimimai

o    2.2 Mirties atvejai

Renginiai ir tendencijos

1760-ųjų dešimtmetis (1760–1769) buvo pereinamojo pobūdžio laikotarpis, kuriam būdingos keletas svarbių tarptautinių permainų: baigėsi didžiausias XVIII a. karas, keitėsi jėgų pusiausvyra Europoje ir už jos ribų, augo Didžiosios Britanijos karinis ir kolonijinis svoris, plito apšvietos idėjos, o taip pat paspartėjo technologinės ir žemės ūkio permainos, kurios vėliau paskatins pramonės revoliuciją.

Renginiai

• 1760 — Didžiosios Britanijos sosto užėmimas: Jurgis III tampa Karalystės karaliumi po Jurgio II mirties; tuo pačiu metu vis dar vyksta Septynių metų karas (1756–1763), lemiantis kolonijinį perskirstymą.
• 1762 — Rusijoje įvyksta perversmas: mirus Jekaterinai II (Elizavetai) (mirė 1762 m.), trumpai valdo Petro III reformos ir taikos žingsniai, tačiau jis greitai nuverčiamas ir nužudomas; sostą užima Katarina II (Jekaterina II), kurios valdymas stipriai pakeis Rusijos politiką.
• 1763 — Baigiasi Septynių metų karas — pasirašomi Paryžiaus ir Hubertusburgo taikos aktai. Didžioji Britanija sustiprina savo įtaką Šiaurės Amerikoje ir Indijoje; Prūsija išsaugo teritorinį status quo Europoje.
• 1764 — Lenkijos Karalystėje išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuriam Rusija smarkiai padeda; tai dar labiau didina Prūsijos ir Rusijos įtaką Lenkijoje.
• 1765 — Britų kolonijose Šiaurės Amerikoje įvedamas Stamp Act (Antspaudo įstatymas), sukeliantis didelį nepasitenkinimą ir palaipsniui besiformuojantį maištą prieš didžiąją Britaniją.
• 1767 — Britanijos Parlamente priimti Townshend aktai, sugriežtinantys mokesčius Amerikos kolonijoms; politinis klimatas kolonijose dar labiau radicalizuojasi.
• 1768 — Prasideda Rusijos–Turkijos karas (1768–1774), kurio priežastys siejasi su prieštaravimais dėl įtakos Balkanų regione ir Juodosios jūros zonos kontrole; tuo pat metu Lenkijoje susikuria Baro konfederacija (1768), kovojusi prieš Rusijos įtaką.
• 1768–1771 — Žymus jūrų tyrinėjimas: 1768 m. James Cook išvyksta savo pirmai kelionei (HMB Endeavour), kuri prasideda dešimtmečio pabaigoje ir atneš naujus atradimus Ramiojo vandenyno salose ir Australijoje.
• Technologijos ir mokslo pažanga — 1769 m. James Watt patentuoja tobulinimą garo mašinai (atskirą kondensatorių), kas taps reikšmingu žingsniu pramonės mechanizacijos link.

Tendencijos: šio dešimtmečio pabaigoje aiškėja keli ilgalaikiai procesai: Europos galybių kolonijinė konkurencija, stiprėjanti Britanijos jėga, Rusijos ir Prūsijos įtakos augimas Rytų Europoje, politinis nepasitenkinimas Britų kolonijose, kuris vėliau išsivystys į Amerikos revoliuciją, taip pat techninės naujovės, skatinančios pramonės vystymą.

Pasaulio lyderiai

1760-ųjų dešimtmetis pasižymėjo tiek senų dinastijų tąsa, tiek staigiais režimų pokyčiais. Toliau—pagrindiniai Europos ir kolonijinių valstybių valdovai bei trumpas jų vaidmens aprašymas to laikotarpio kontekste.

• Jurgis III (Didžiosios Britanijos karalius, nuo 1760 m.) — prasideda jo ilga valdžia, kuri nuspręs Didžiosios Britanijos politiką Metodą kolonijų ir Europos reikalais.
• Ludvikas XV (Prancūzijos karalius) — 1750–1774 m. valdžia, kurios metu Prancūzija patyrė tiek kultūrinių, tiek karinių iššūkių.
• Katarina II (Rusijos imperatorė, nuo 1762 m.) — jos atėjimas prie valdžios pakeitė Rusijos politiką, ji siekė plataus vidaus reformų ir ekspansijos į pietus bei vakarus.
• Frederikas II (Didysis) (Prūsijos karalius) — išlaiko svarbų vaidmenį Vokietijos ir centrinės Europos politikoje po Septynių metų karo.
• Marija Teresė (Austrijos valdovė) — stipri Habsburgų figūra, kartu su imperatoriumi (vyras Prancūzijoje miręs 1765 m.) formuoja centrinės Europos pusiausvyrą.
• Karolis III (Ispanijos karalius) — vykdo vidaus reformas ir kolonijų administracijos pertvarką.
• Osmanų sultonai (pavyzdžiui, Mustafa III) — valdžia Osmanų imperijoje susiduria su iššūkiais Rytų Europoje ir santykiais su Rusija.

Gimimai (žymūs pasaulio lyderiai gimę 1760–1769 m.)

• Jorko hercogas (vėliau Karolis IV/George IV) — gimė 1762 m. rugpjūčio 12 d. (angl. George IV, tapo Didžiosios Britanijos karaliumi vėliau).
• Andrew Jackson — gimė 1767 m. kovo 15 d.; tapo svarbia JAV politine figūra ir JAV prezidentu (1829–1837).
• John Quincy Adams — gimė 1767 m. liepos 11 d.; vėliau tapo JAV prezidentu (1825–1829) ir svarbia tarptautinės diplomatijos figūra.
• Francis II — gimė 1768 m. vasario 12 d.; paskutinysis Šventosios Romos imperatorius, vėliau tapo Austrijos imperatoriumi (kaip Pranciškus I), reikšmingas Europos lyderis revoliucijų ir Napoleono amžiuje.
• Napoleonas Bonaparte — gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Korsikoje; taps centrine figūra Europos politikoje, imperatoriumi ir karvedžiu XIX a. pradžioje.

Mirties atvejai (žymūs valdovai ir suverenumai, mirę 1760–1769 m.)

• Jurgis II — Didžiosios Britanijos karalius, mirė 1760 m.; jo mirtis atvėrė kelią Jurgiui III ir kitokiai politikai užsienio reikalų bei kolonijų klausimais.
• Imperatorė Elizaveta (Jekaterina I) — Rusijos imperatorė (Elizaveta Petrovna), mirė 1762 m.; jos mirtis leido laikinai pakilti Petro III, o vėliau – Katarinos II valdymui.
• Petro III — Rusijos caras, nuverstas ir nužudytas 1762 m.; jo trumpa valdžia ir žūtis turėjo didelės reikšmės Rusijos vidinei politikai ir Katarinos II stiprėjimui.
• Francis I — Šventosios Romos imperatorius ir Marijos Teresės sutuoktinis, mirė 1765 m.; jo mirtis turėjo įtakos Habsburgų politikos tęstinumui ir dinastinei padėčiai.

Pastaba: čia pateikti pagrindiniai ir labiausiai tarptautinę reikšmę turintys įvykiai, gimę ir mirę veikėjai. Dešimtmetis taip pat pasižymėjo daugybe vietinių ir regioninių pokyčių, kultūrinių perviršių ir mokslo pasiekimų, kurie parengė lauką platesnėms XVIII–XIX a. transformacijoms.