1810-ieji – dekada: įvykiai, gimimai, mirtys ir pasaulio lyderiai

1810-ieji — dekados apžvalga: svarbiausi įvykiai, žymūs gimimai ir mirtys, pasaulio lyderių portretai bei jų poveikis istorijai.

Renginiai

1810–1819 metai buvo intensyvus dešimtmetis: Napoleono karų pabaiga ir Europos politinių ribų pertvarkymas, didėjantys kovos už nepriklausomybę Lotynų Amerikoje, gamtinės katastrofos ir socialiniai sukrėtimai. Pagrindiniai įvykiai:

• 1810 m. – prasideda Meksikos nepriklausomybės karas: Miguel Hidalgo skelbia Grito de Dolores (16 rugsėjo), kuris tapo nepriklausomybės judėjimo pradžia.
• 1811 m. – Paragvajus paskelbia nepriklausomybę nuo Ispanijos (gegužės 14–15 d.).
• 1812 m. – Napoleono invazija į Rusiją ir jos katastrofiškos pasekmės Prancūzijos kariuomenei.
• 1813 m. – Leipcigo mūšis (rugsėjo–spalio mėn.), žinomas kaip Tautų mūšis, kuriame antinapoleoninės koalicijos pajėgos patyrė svarbią pergalę.
• 1814–1815 m. – Napoleono pralaimėjimas, priverstinė abdiakcija ir išsiuntimas į Elbą (1814 m.), vėliau trumpas sugrįžimas 1815 m. („Šimto dienų“ laikotarpis) ir galutinė pralaimėjimo ašis — Vaterlo mūšis (18 birželio 1815 m.). Taip pat 1814–1815 m. vyko Vienos kongresas, kuriame Europoje buvo perskirstytos įtakos sritys ir nustatytos naujos valstybinių sienų gairės.
• 1815 m. – po Sumbaros (Tamboros) ugnikalnio išsiveržimo 1815 m. pasaulyje prasidėjo klimatinės anomalijos; 1816 m. likta žinoma kaip „metai be vasaros“, kai dėl pelenų atmosferoje vyko nevienodos oro sąlygos, prastos derliaus nuėmimo ir maisto trūkumo atvejai Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
• 1816 m. – medicinos pažanga: prancūzų gydytojas René Laennec sugalvojo stetoskopą (1816 m.), kuris pakeitė krūtinės ligų diagnostiką.
• 1818 m. – Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimas (Anglo‑Amerikietiškas susitarimas, 1818 m.) nustatė Šiaurės Amerikos sieną 49° šiaurinėje platumoje tarp JAV ir Britanijos Šiaurės Amerikos kolonijų.
• 1819 m. – Peterloo kraujo praliejimas Mančesteryje (16 rugpjūčio) — taiki demonstracija už politines reformas buvo smurtu išvaikyta, pareikalavusi žuvusiųjų ir sužeistųjų; tuo pačiu 1819 m. Stamfordas Rafflesas įkūrė modernų Singapūrą.

Gimimai

Šio dešimtmečio metu gimė daug įtakingų kultūros, politikos ir mokslo asmenybių:

• Frédéric Chopin (g. 1810, kovo 1 d.) – lenkų kilmės kompozitorius ir pianistų virtuozas, vienas romantiškosios fortepijoninės muzikos meistrų.
• Giuseppe Verdi (g. 1813, spalio 10 d.) – garsus italų operų kompozitorius, kūrėjas tokių operų kaip „La Traviata“, „Aida“ ir kt., turėjusių didelę įtaką operos raidai.
• Otto von Bismarck (g. 1815, balandžio 1 d.) – vėliau tapęs Vokietijos imperijos kancleriu, suvienijęs Vokietijos žemes XIX a. viduryje (gimė 1815 m.).
• Ada Lovelace (g. 1815, gruodžio 10 d.) – britų matematikė ir ankstyvoji programavimo idėjų pionierė, dažnai vadinama pirmąja programuotoja už darbą su Čarlzo Babbage‘o analitine mašina.
• Karl Marx (g. 1818, gegužės 5 d.) – vokiečių filosofas, ekonomistas ir politinis teorikas, tapęs marksizmo tradicijos pradininku.
• Aleksandras II (g. 1818, balandžio 29 d.) – vėliau Rusijos caras (nuo 1855 m.), žinomas dėl žemės reformų ir kelių modernizavimo bandymų.

Pasaulio lyderiai (dešimtmečio pradžioje ir per jo metu)

Šiame dešimtmetyje pasaulio politinė scena buvo dinamiška. Pagrindiniai valdovai ir vadovai:

• Prancūzija: Napoleonas Bonapartas (imperatorius iki 1814 m. ir trumpai 1815 m., „Šimto dienų“ laikotarpiu).
• Didžioji Britanija: formalus monarchas – karalius George III (bet dėl jo negalios faktinį valdymą vykdė princas regentas George, vėliau tapęs George IV).
• Rusija: caras Aleksandras I (reikšmingas Europos diplomatinių sprendimų dalyvis, ypač Vienos kongrese).
• Austrija: imperatorius Franciskas II (taip pat žinomas kaip Austrijos imperatorius Franciskas I), svarbus konservatyvios Europos tvarkos gynėjas po Napoleono karų.
• Prūsija: karalius Frydrichas Vilhelmas III, vėliau įsitraukęs į Europos politines permainas po Napoleono patirties.
• Osmanų imperija: sultonas Mahmudas II, kuris pradėjo tam tikras administracines ir karines reformas XIX a. pradžioje.
• Jungtinės Valstijos: prezidentai James Madison (iki 1817 m.) ir James Monroe (nuo 1817 m.), kurių laikotarpiu JAV stiprino savo užsienio ir vidaus pozicijas po 1812 m. karo su Britanija.
• Ispanija: po Napoleono eros sugrąžintas Ferdinandas VII (restauruotas 1814 m.), tačiau šalies kontrolė ir kolonijų padėtis buvo sudėtingi dėl nepriklausomybės judėjimų Lotynų Amerikoje.
• Portugalija: faktinė valdžia laikotarpiu priklausė princui regentui Joao (vėliau karaliui João VI), ypač kai karališkosios šeimos buveinė laikui bėgant persikėlė į Braziliją dėl Napoleono invazijų.

Mirtys

Per šį dešimtmetį mirė keletas žymių kultūros ir visuomenės veikėjų. Svarbiausios žuvusios asmenybės:

• Jane Austen (1775–1817) – garsioji anglų romantiškosios prozos rašytoja, autorius tokių romanų kaip „Puikybė ir prietarai“ ir „Išdidumas ir prietarai“ (mirė 1817 m. liepos 18 d.).
• Be to, dešimtmečio metu mirė ir kitų regionų, mokslo ar politikos veikėjų; kai kurie istoriniai įvykiai (karai, represijos, ligos) pareikalavo daugelio gyvybių ir turėjo ilgalaikį poveikį bendruomenėms visame pasaulyje.

Santrauka

1810‑ieji buvo permainingas laikotarpis: Europoje baigėsi Napoleono eros audra ir buvo sugrąžinta dalis senosios politinės tvarkos per Vienos kongresą, o Lotynų Amerikoje įsibėgėjo kovos už nepriklausomybę. Gamta taip pat priminė savo galią — po 1815 m. Sumbaros išsiveržimo 1816 m. pasaulis patyrė „metus be vasaros“, paveikusius žemės ūkį ir visuomenės gerovę. Per dešimtmetį gimė būrys asmenų, kurie vėliau formuos kultūrą, politiką ir mintį (pvz., Chopin, Verdi, Bismarck, Ada Lovelace, Karl Marx), o kai kurių žymių autorių, tokių kaip Jane Austen, mirtis žymėjo epochų pasikeitimą literatūroje.

Šis apibendrinimas suteikia pagrindinį vaizdą apie 1810–1819 m. dešimtmečio įvykius, gimimus, mirtiis ir pasaulio lyderius; norint gilintis rekomenduojama nagrinėti atskiras temas (Napoleono karai, Lotynų Amerikos nepriklausomybė, Vienos kongreso sprendimai) detaliau.

Paieška pagal raidę