Aleksandra Fiodorovna (rus. Императрица Александра Фёдоровна) (gimė 1872 m. birželio 6 d. - 1918 m. liepos 17 d.) - paskutiniojo Rusijos imperijos caro Nikolajaus II imperatorienė. Ji buvo Jungtinės Karalystės karalienės Viktorijos anūkė. Rusijos stačiatikių bažnyčia 2000 m. ją kanonizavo kaip šventąją Aleksandrą.

Aleksandra geriausiai prisimenama kaip paskutinioji Rusijos carienė. Ji taip pat yra viena garsiausių karališkųjų hemofilijos ligos nešiotojų. Jos draugystė su rusų mistiku Grigorijumi Rasputinu taip pat buvo svarbi jos gyvenimo dalis.

Ankstyvasis gyvenimas ir santuoka

Gimusi kaip princese Alix of Hesse and by Rhine, ji buvo mažoji Luiso IV, Hesen‑Phiandro Didžiojo kunigaikščio, ir princesės Alicės (karalienės Viktorijos dukters) dukra. 1894 m. ji ištekėjo už caro Nikolajaus II ir, konvertavusi į stačiatikybę, priėmė vardą Aleksandra Fiodorovna. Joje buvo derinami vokiečių kilmės prieraišumas prie tradicijų, stipri religingumo nuostata ir gili šeimyninė ištikimybė.

Vaikai ir hemofilija

  • Olga (g. 1895)
  • Tatjana (g. 1897)
  • Marija (g. 1899)
  • Anastazija (g. 1901)
  • Carevičius Aleksejus (g. 1904)

Aleksandra buvo hemofilijos geno nešiotoja: šią paveldimą kraujavimo ligą jos sūnus Aleksejus sirgo sunkia forma. Šeimos kančios dėl berniuko sveikatos stipriai paveikė imperatorienę – jos pastangos rasti gydymą ir paguodą tapo vienu iš veiksnių, lėmusių jos artumą su Rasputinu.

Santykiai su Rasputinu ir politinė įtaka

Grigorijus Rasputinas atsirado Aleksandros gyvenime todėl, kad, būdamas dvasiniu žmogumi ir gydytojo unikaliais metodais (malda, hipnozė, galinčiais suvaldyti kraujavimus), kartais palengvindavo Aleksejaus priepuolius. Imperatorienė greitai pradėjo juo pasikliauti ir laikyti jį dvasiniu patarėju. Dėl to Rasputinas įgijo neproporcingą įtaką rūmų aplinkoje: Aleksandra kartais klausydavo jo nuomonės apie kareiviškus ar politinius klausimus ir siūlydavo savo vyrui tvarkyti paskyrimus remiantis jo patarimais.

Tokia Rasputino įtaka sukėlė plačią nuomonę ir nepasitenkinimą visuomenėje bei valdžios sluoksniuose. Daug kas manė, kad imperatorienė leidžia vienam žmogui daryti esminę įtaką valstybės reikalams, ypač kai caro Nikolajus dažnai buvo atokiau nuo kasdienių sprendimų ar sveikatos problemų. Rasputinas buvo nužudytas 1916 m. gruodį konspiracijos keliu, o jo mirtis dar labiau supurto ir taip įtemptą politinę situaciją.

Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija ir suėmimas

Pirmojo pasaulinio karo metu Aleksandra aktyviai dalyvavo savanorių slaugos organizavime ir rūpinosi karo ligoninėmis, tačiau jos vokietiška kilmė ir nuoširdus autoritarinis požiūris dar labiau pablogino visuomenės nuotaikas prieš Romanovus. 1917 m., vykstant revoliucijai ir susilpnėjus caro valdžiai, Nikolajus buvo priverstas atsisakyti sosto. Aleksandra kartu su šeima buvo suimta ir ilgą laiką laikyta Tobolske, vėliau perkelta į Jekaterinburgą (Ipatievo namas), kur 1918 m. liepos 17 d. ji kartu su vyru ir vaikais buvo sušaudyta bolševikų nurodymu.

Mirtis, atradimai ir kanonizacija

Imperatorienės ir visos šeimos žūtis ilgai buvo aptarinėjama tema XX a. vėliau jų palaikai buvo atrasti ir identifikuoti – tam pasitarnavo ir DNR tyrimai. 1998 m. likusieji identifikuoti karališkosios šeimos palaikai buvo perlaidoti Šv. Petro ir Pauliaus katedroje Sankt Peterburge. Dėl jų gyvenimo pabaigos ir skausmo, kurį patyrė šeima, Rusijos stačiatikių bažnyčia išlaidos ir išeivijos bažnyčios skirtingais laikais juos paskelbė šventais: išeivijos bažnyčia (ROCOR) juos kanonizavo anksčiau, o Maskvos patriarchatas oficialiai kanonizavo 2000 m. kaip kančios nešėjus (angl. passion‑bearers).

Paveldo vertinimas

Aleksandra yra prieštaringa istorinė figūra: vieni prisimena ją kaip atsidavusią žmonai ir motiną, stipriai religingą ir pasiaukojančią, kiti – kaip užsidariusią, politiškai naivią ir per daug pasirašančią žmonėms kaip Rasputinas. Jos gyvenimas ir sprendimai – ypač paskutiniaisiais imperijos metais – išliko reikšminga Rusijos modernizacijos ir revoliucijos istorijos dalimi.