Edmund Phelps

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas

Edmundas Phelpsas gimė 1933 m. netoli Čikagos, bet užaugo ir mokėsi Hastingse prie Hadsono, Niujorke, kur šeima persikėlė, kai jam buvo šešeri. 1951 m. jis įstojo į Amhersto koledžą kaip bakalauro studentas. Tėvui patarus, Phelpsas pirmaisiais metais Amherste išklausė pirmąjį ekonomikos kursą. Jo ekonomikos dėstytojas buvo Džeimsas Nelsonas (James Nelson), o studijos buvo grindžiamos garsiuoju Paulo Samuelsono (Paul Samuelson) vadovėliu. Phelpsas labai norėjo studijuoti verslą. Jis žinojo apie svarbias neišspręstas problemas ir turėjo naujų idėjų, pavyzdžiui, apie atotrūkį tarp mikroekonomikos ir makroekonomikos.

1955 m. Amherste įgijęs bakalauro laipsnį, Phelpsas išvyko į Jeilio universitetą studijuoti magistrantūros studijų. Ten jo profesoriai buvo vieni didžiausių ekonomistų, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatai Džeimsas Tobinas (James Tobin) ir Tomas Šelingas (Thomas Schelling), jis studijavo pas Artūrą Okuną (Arthur Okun). Jo studijų kursuose labai svarbūs buvo Williamas Fellneris ir Henry Wallichas. 1959 m. Jeilyje Phelpsas gavo daktaro laipsnį. Jo daktaro darbas buvo paremtas Tobino idėja, kad žmonių poreikiai kritiniu atveju turi didesnį poveikį nei staigūs kainų pokyčiai.

Šeštojo ir septintojo dešimtmečių moksliniai tyrimai

Įgijęs daktaro laipsnį Phelpsas pradėjo dirbti ekonomistu korporacijoje "RAND Corporation". Labiausiai jį domino makroekonomika, tačiau RAND daugiausia dėmesio skyrė gynybos darbams, todėl kitais, 1960 m., Phelpsas nusprendė grįžti į studijas. Jis pradėjo dirbti mokslinį darbą Cowleso fonde ir dėstytoju Jeilio universitete. Cowleso fonde jis daugiausia tyrinėjo būsimas kainas ir darbo užmokestį, sekdamas Roberto Solow darbais. Atlikdamas šiuos tyrimus, 1961 m. Phelpsas paskelbė garsųjį darbą apie auksinę taupymo normą, kuris yra vienas svarbiausių jo darbų ekonomikos mokslui. Jis taip pat rašė straipsnius apie kitas ekonomikos teorijas, pavyzdžiui, pinigų ekonomiką (Rikardo ekvivalentiškumą) ir jos svarbą siekiant geriausio ekonomikos augimo.

Darbas Cowleso fonde suteikė Phelpsui galimybę susitikti su kitais svarbiais ekonomistais, nagrinėjusiais augimo teoriją, pavyzdžiui, Davidu Cassu ir Nobelio premijos laureatu Tjallingu Koopmansu. Be to, 1962-1963 mokslo metais Phelpsas lankėsi Masačusetso technologijų institute, kur susitiko su Nobelio premijos laureatais Paulu Samuelsonu, Robertu Solow ir Franco Modigliani.

1966 m. Phelpsas paliko Jeilio universitetą ir persikėlė į Pensilvanijos universitetą, kur jam buvo pasiūlytas nuolatinis ekonomikos profesoriaus darbas. Dirbdamas Pensilvanijoje Phelpsas daugiausia tyrinėjo užimtumo, darbo užmokesčio ir infliacijos sąsajas. Apie tai jis rašė 1968 m: "Pinigų ir darbo užmokesčio dinamika ir darbo rinkos pusiausvyra" (Money-Wage Dynamics and Labor Market Equilibrium). Šiame tyrime buvo svarbių naujų idėjų apie Filipso kreivę. Tai buvo pirmoji idėja apie natūralų nedarbo lygį ir teigė, kad infliacijos lygis neturi įtakos darbo rinkai. 1969 m. sausio mėnesį Phelpsas Pensilvanijos universitete surengė susitikimą, skirtą infliacijos ir užimtumo tyrimams paremti. Pasakojimas apie šį susitikimą kitais metais buvo paskelbtas labai svarbioje knygoje, kuri žinoma kaip "Phelpso tomas". Tuo metu Phelpsas kartu su kitais ekonomistais dirbo prie ekonomikos augimo, pinigų ir fiskalinės politikos poveikio ir geriausio gyventojų skaičiaus augimo tyrimų.

1969-1970 m. profesorius Phelpsas dirbo Stanfordo universiteto Elgesio mokslų pažangiųjų studijų centre. Susitikimai su Nobelio premijos laureatais AmartijaSenu(AmartyaSen) ir Kenetu Arrou (Kenneth Arrow) bei Johno Rawlso (John Rawls), su kuriuo jis susipažino tais metais, darbai paskatino profesorių Phelpsą domėtis ne tik makroekonomikos tyrimais. 1972 m. jis paskelbė tyrimus, kuriuos pavadino "statistine diskriminacija". Jis taip pat paskelbė tyrimus apie ekonominį teisingumą, remdamasis Rawlso knygos "Teisingumo teorija" idėjomis.

1971 m. Phelpsas persikėlė į Kolumbijos universiteto Ekonomikos fakultetą, kuriame studijavo Nobelio premijos laureatai Williamas Vickrey ir Jamesas J. Heckmanas. Po trejų metų prisijungė Nobelio premijos laureatas Robertas Mundelis, taip pat Phoebusas Dhrymesas, Guillermo Calvo ir Johnas B. Tayloras. Profesorius Phelpsas paskelbė tyrimus apie infliacijos mokestį ir fiskalinės politikos poveikį infliacijai. 1972 m. Phelpsas išleido knygą apie savo naująją teoriją. Knygoje buvo daug minčių apie ilgalaikio nedarbo poveikį ir dėl to jis tapo populiaresnis.

Kitais metais, paskelbus Džono Muto darbą, pavadintą racionaliais lūkesčiais, Keinso ekonomika buvo laikoma mažiau svarbia. Phelpsas kartu su Calvo ir Johnu Tayloru pradėjo Keinso ekonomikos pertvarkymo programą, pagal kurią tam tikrą laiką kainos ir darbo užmokestis turėjo išlikti tokie patys, kaip ir anksčiau. Profesorius Phelpsas ir Johnas Tayloras 1977 m. paskelbė tyrimus apie tai, kaip apskaičiuoti darbo užmokestį ("Staggered Wages"). Septintajame dešimtmetyje Phelpsas ir Calvo dirbo prie sutarčių sudarymo, naudojant asimetrinę informaciją, tyrimų.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje profesorius Phelpsas kartu su Romanu Frydmanu, kuriam dėstė Phelpsas, atliko tyrimus. Jie dirbo su racionaliais lūkesčiais ir atskleidė jų problemas. 1983 m. buvo išleista knyga apie tai, ką žmonės kalbėjo 1981 m. vykusiame dideliame susitikime, kuriame jie kalbėjo apie racionalius lūkesčius. Ši knyga nebuvo laikoma labai svarbia.

1982 m. Phelpsas tapo Kolumbijos universiteto politinės ekonomijos profesoriumi McVickaru. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis parašė ekonomikos žinių vadovėlį. Knyga "Politinė ekonomija" buvo išleista 1985 m., tačiau nebuvo naudojama daugelyje mokyklų.

Europos bendradarbiai nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio

Devintajame dešimtmetyje profesorius Phelpsas bendradarbiavo su Europos universitetais ir institucijomis, tokiomis kaip Banca d'Italia (didžiąją dalį 1985-1986 m. atostogų jis praleido Italijoje) ir Observatoire Français des Conjonctures Économiques (OFCE). Jis susidomėjo Europoje tebesitęsiančiu dideliu nedarbu ir kartu su OFCE direktoriumi Jeanu-Pauliu Fitoussi (Jean-Paul Fitoussi) paskelbė keletą darbų apie tai. Kitais metais profesorius Phelpsas siekė apskaičiuoti natūralų nedarbo lygį. Kai kuriuos savo tyrimus jis paskelbė 1994 m. išleistoje knygoje. Phelpsas taip pat dirbo su Luigi Paganetto Romos Tor Vergata universitete, 1988-1998 m. jie rengė Villa Mondragone tarptautinį seminarą.

1990 m. J. Phelpsas dalyvavo ERPB misijoje Maskvoje, kur kartu su Kennethu Arrow dirbo prie SSRS reformų. Jis tapo ERPB Ekonomikos patariamosios tarybos nariu ir dirbo joje iki 1993 m. Ten dirbdamas profesorius Phelpsas susidomėjo Rytų Europos pereinamojo laikotarpio ekonomikomis.

Nobelio premija

Švedijos karališkoji mokslų akademija savo pranešime teigė, kad Phelpso darbas "pagilino mūsų supratimą apie ekonominės politikos trumpalaikio ir ilgalaikio poveikio ryšį".

George'o Masono universiteto profesorius Tyleris Cowenas tinklaraštyje "Marginal Revolution" rašė, kad "jo pagrindinis indėlis - geresnis Phillipso kreivės, trumpalaikio nedarbo dinamikos ir natūralaus nedarbo lygio sąvokos supratimas". T. Cowenas taip pat rašė, kad "jo 1960 m. makroekonominiai darbai buvo teisingi, svarbūs ir labai įtakingi. Kapitalo teorijos darbas išliko ir tapo vėlesnių teorijų pagrindu. Bendra apimtis įspūdinga, o Phelpso rūpesčiai niekada nenutolo nuo realaus pasaulio". Cowenas rašydamas, kad apdovanojimas Phelpsui reiškia: "Didieji klausimai vis dar svarbūs. Nedarbas, ekonomikos augimas, darbo rinkos, kapitalo kaupimas, sąžiningumas, diskriminacija ir kartų teisingumas iš tiesų yra verti ekonominio dėmesio."

Profesorius Cowenas ir Berklio universiteto profesorius Bradas DeLongas teigė, kad Phelpso pasirinkimas buvo geras sprendimas, o Harvardo profesorius Gregory Mankiw sakė, kad tai buvo "puikus pasirinkimas".