Gustav Leonhardt — olandų klavesinininkas, vargonininkas ir dirigentas
Gustavas Leonhardtas (Gustav Leonhardt, gimė 1928 m. gegužės 30 d. s-Gravelande, Nyderlanduose, mirė 2012 m. sausio 16 d. Amsterdame) – vienas reikšmingiausių XX a. ankstyvosios muzikos atlikėjų. Jis buvo žinomas kaip klavesinininkas, vargonininkas ir dirigentas, išgarsėjęs atkuriamuoju (historically informed) požiūriu į Renesanso ir baroko epochų muziką bei grojimu istoriniais instrumentais. Jo veikla padėjo klausytojams suprasti, kaip Johanno Sebastiano Bacho muzika galėjo skambėti autentiškoje istorinio atlikimo praktikoje.
Karjera ir veikla
Leonhardtas savo profesinę karjerą pradėjo tuo metu, kai klavesinas dar nebuvo plačiai paplitęs – dauguma baroko kūrinių buvo interpretuojami kaip romantinio stiliaus pianistiniai atlikimai. Jis sistemingai tyrinėjo senus rankraščius, instrumentų konstrukciją, barokinę ornamentiką ir continuo praktiką, propaguodamas mažesnių ansamblių, originalių instrumentų ir autentiškų tempų naudojimą. Leonhardtas įkūrė savo ansamblį, rengė koncertus, daug koncertavo ir aktiviai įrašinėjo repertoarą, kurį buvo svarbu atkurti kuo artimiau originaliam skambesiui.
Mokytojo ir bendradarbiautojo vaidmuo
Be solinės veiklos, Leonhardtas buvo ir įtakingas pedagogas: jis dėstė bei konsultavo jaunas kartas atlikėjų ir tapo autoritetu istorinių atlikimo praktikų srityje. Per savo karjerą jis bendradarbiavo su daugeliu žymių periodinės muzikos specialistų ir ansamblių, tarp kurių buvo instrumentų virtuozių ir vokalistų – jų darbai prisidėjo prie europinės ankstyvosios muzikos atgimimo XX a. antroje pusėje.
Įrašai ir svarbūs projektai
Leonhardtas paliko gausų diskografiją: jo įrašai apima solo klavesino ir vargonų repertuarą, kamerinius baroko kūrinius bei didesnius vokalinius ir instrumentinius projektus. Ypač reikšmingi buvo jo įrašai J. S. Bacho kūrinių – tarp jų klavesino interpretacijos ir dalyvavimas kantatų cikluose, kuriuose dirbo kartu su kitais pionieriais, siekusiais autentikos atlikimuose. Jo įrašai padėjo pakeisti klausytojų ir atlikėjų požiūrį į baroko muzikos atlikimo manierą.
Stilius ir palikimas
Leonhardto metodika pasižymėjo atidžiu šaltinių tyrimu, griežta artikuliacija, atsargiu ornamentų taikymu ir pojūčiu užtempimo bei tempimo ribose, kurios buvo artimos laikmečio praktikoms. Jo darbai prisidėjo prie to, kad istorinių instrumentų orkestrai ir barokinis manieringumas taptų standartine atlikimo praktika visame pasaulyje. Leonhardtas taip pat įkvėpė daugybę jaunų atlikėjų ir pedagogų, o jo įtaka jaučiama iki šiol – tiek per įrašus, tiek per mokinių kartas, tęsiančias autentikos principus.
Atminimas
Po mirties 2012 m. Gustavas Leonhardtas paliko gilų pėdsaką ankstyvosios muzikos interpretacijų istorijoje: jis buvo ne tik puikus atlikėjas, bet ir tyrinėtojas, pedagogas bei kultūros formuotojas, kurio darbai iš esmės prisidėjo prie baroko ir renesanso muzikos atgimimo XX–XXI a. pradžioje.
Gustavas Leonhardtas, grojantis klavesinu MAfestivalyje Briugėje
Gyvenimas
Gustavas Leonhardtas gimė olandų protestantų šeimoje, gyvenusioje kaime. Protestantizmas buvo svarbi jo gyvenimo dalis. Jo tėvas buvo turtingas verslininkas. Abu jo tėvai buvo labai aistringi muzikantai mėgėjai. Kai Gustavui buvo dešimt metų, jie nusipirko klavesiną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gyvenimas kaime buvo sunkus, todėl Leonhardui dažnai tekdavo slėptis po grindimis, kad nebūtų išsiųstas vergiškiems darbams. Nesislėpdamas jis daug laiko praleisdavo mokydamasis groti klavesinu.
Gustavas Leonhardtas studijavo vargonus ir klavesiną Bazelio "Schola Cantorum" mokykloje. Tuo metu tai buvo vienintelė vieta Europoje, kur buvo galima mokytis groti senąją muziką. Jis išvyko į Vieną studijuoti dirigavimo, nes jo tėvai manė, kad dirigavimas - geras būdas užsidirbti daug pinigų. Tačiau Gustavui dirigavimas niekada labai nepatiko, jis visą laiką praleisdavo bibliotekoje studijuodamas partitūras ir perrašinėdamas natas. Dauguma šios muzikos niekada nebuvo išleista ir nebuvo atliekama nuo to laiko, kai buvo sukurta.
1952 m. tapo Vienos aukštosios muzikos mokyklos (Hochschule fur Musik) klavesino profesoriumi. Čia jis susipažino su Nikolausu Harnoncourtu, kurio interesai buvo panašūs į jo. Netrukus jis tapo Amsterdamo konservatorijos klavesino profesoriumi ir dirbo čia iki 1988 m. Jis taip pat buvo Amsterdamo "Waalse Kerk" vargonininkas. Šioje bažnyčioje yra labai garsūs istoriniai vargonai. Jis tapo gerai žinomas dėl savo klavesino koncertų ir įrašų. Vadovavo Leonhardto barokiniam ansambliui kartu su anglų kontratenoru Alfredu Delleriu, su kuriuo padarė vieną pirmųjų kai kurių Bacho kantatų įrašų. Ansamblyje grojo jo žmona Marie, taip pat violončele skambinęs Nikolausas Harnoncourtas. Kartu su Harnonkurtu jis dirigavo ir įrašė visas Bacho kantatas.
Leonhardtas gyveno dideliame XVI a. name Amsterdamo centre prie vieno iš kanalų. Ant koncertų pakylos jis atrodė labai rimtas, tačiau turėjo humoro jausmą ir kartais rečitalio pabaigoje pagrodavo šiek tiek ragtime'o.
Leonhardtas mirė 2012 m. sausio 16 d. Amsterdame.
