Miles Davis

Ankstyvasis gyvenimas

Deivisas gimė 1926 m. Altone, Ilinojaus valstijoje. Jo tėvas Milesas Dewey Davisas jaunesnysis buvo odontologas. 1927 m. šeima persikėlė į Rytų Sent Luisą. Jiems taip pat priklausė didelė rančos teritorija šiaurės Arkanzase, kur Deivis išmoko jodinėti žirgais.

Deiviso motina Cleota Mae (Henry) Davis norėjo, kad jis išmoktų groti pianinu. Ji buvo gera bliuzo pianistė, bet sūnui to nesakė. Deivisas pradėjo mokytis muzikos būdamas 13 metų, kai tėvas padovanojo jam trimitą ir suorganizavo pamokas pas vietinį muzikantą Elvudą Buchananą. Buchananas išmokė Deivisą groti trimitu be vibrato, ir Deivisas visada taip grojo. Buvo sakoma, kad Buchananas pliaukštelėdavo Deivisui per pirštus kiekvieną kartą, kai šis pradėdavo naudoti stiprų vibrato. Vėliau Deivis sakė: "Man labiau patinka apvalus garsas be jokio nusistatymo, kaip ir apvalus balsas su ne per dideliu tremolo ir ne per dideliu baziniu bosu. Tiesiog per vidurį. Jei negaliu išgauti tokio skambesio, negaliu nieko groti".

Būdamas 16-os metų Deivis profesionaliai grojo trimitu, kai nelankė mokyklos. Būdamas 17 metų, jis metus grojo kapelmeisterio Eddie Randle'o grupėje. Saksofonininkas Sonny Stitt bandė įkalbėti Davisą prisijungti prie Tiny Bradshaw grupės, tačiau Davis'o motina norėjo, kad Davis'as baigtų paskutinius vidurinės mokyklos metus.

1944 m. Rytų Sent Luise lankėsi Billy Eckstine'o grupė. Grupėje grojo Dizzy Gillespie ir Charlie Parkeris, o Davisas prisijungė prie jų kaip trečiasis trimitininkas, kai trimitininkas Buddy Andersonas sirgo. Kai grupė išvyko baigti gastrolių, Daviso tėvai vis dar norėjo, kad jis baigtų studijas.

Niujorko metai (1944-48)

1944 m. baigęs vidurinę mokyklą, Deivisas persikėlė į Niujorką studijuoti Džuliardo muzikos mokykloje.

Atvykęs į Niujorką, didžiąją laiko dalį jis praleido bandydamas užmegzti ryšį su Čarliu Parkeriu, nors kai kurie žmonės jam sakė, kad to nederėtų daryti. Susiradęs Parkerį, Davisas įsitraukė į kiekvieną vakarą džem sesijas, kurios vykdavo dviejuose Harlemo naktiniuose klubuose - "Minton's Playhouse" ir "Monroe's". Juose dalyvavo ir kiti garsūs muzikantai, pavyzdžiui, Thelonious Monkas ir Kenny Clarke'as.

Deivisas iš Džuljardo išvyko anksčiau, prieš tai paprašęs tėvo leidimo. Jam nepatiko pamokos Džulijarde, nes manė, kad jose per daug dėmesio skiriama klasikinei Europos ir "baltųjų" muzikai. Jis taip pat teigė, kad Juilliardo pamokos padėjo jam suprasti muzikos teoriją.

Jis pradėjo profesionaliai groti daugelyje džiazo grupių, grojo keliuose 52-osios gatvės klubuose su Colemanu Hawkinsu ir Eddie "Lockjaw" Davisu. 1945 m. jis pirmą kartą pateko į įrašų studiją kaip Herbie Fieldso grupės narys. 1946 m. jis pirmą kartą įrašė savo, kaip grupės lyderio, įrašą su grupe "Miles Davis Sextet plus Earl Coleman and Ann Hathaway". Tuo metu jis nepadarė daug įrašų kaip grupės lyderis.

Apie 1945 m. Dizzy Gillespie nustojo dirbti su Parkeriu ir šis pasamdė Davisą pakeisti Gillespie jo kvintete. Grupėje taip pat grojo Maxas Roachas prie būgnų, Alas Haigas (vėliau jį pakeitė seras Charlesas Thompsonas ir Duke'as Jordanas) prie fortepijono ir Curley Russellas (vėliau jį pakeitė Tommy Potteris ir Leonardas Gaskinas) kaip bosistas.

Su Parkerio kvintetu Davisas įrašinėjo kelis kartus. Jis atliko solo partiją Parkerio firminėje dainoje "Now's the Time". Šis solo tapo džiazo stiliaus, vadinamo "cool jazz", pradžia. Grupė taip pat gastroliavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per gastroles Los Andžele Parkeriui sutriko nervai ir jis keliems mėnesiams pateko į Camarillo valstybinę psichiatrijos ligoninę. Deivisas įstrigo Los Andžele, apsistojo pas džiazo muzikantą Čarlzą Mingusą ir kartu su juo muzikavo. Vėliau jis įsidarbino pas Billy Eckstine'ą Kalifornijos gastrolėse, dėl kurių grįžo į Niujorką. 1948 m. Parkeris grįžo iš Los Andželo, ir Deivisas vėl prisijungė prie jo grupės.

Parkerio grupės muzikantams sekėsi ne itin gerai. Parkerio elgesys buvo nenuspėjamas dėl jo priklausomybės nuo narkotikų. Davisas ir Roachas nesutiko, kad Parkeris pasamdytų pianistu Duke'ą Jordaną, ir pirmenybę būtų teikę Budui Powellui). 1948 m. gruodį Davisas paliko grupę po ginčo su Parkeriu "Royal Roost". Jis pradėjo dirbti savarankiškiau su įvairiomis grupėmis Niujorke.

"Birth of the Cool" (1948-49 m.)

1948 m. Deivisas suartėjo su Kanados kompozitoriumi ir muzikos aranžuotoju Gilu Evansu. Evanso namuose Davisas susitikdavo su kitais muzikantais, pavyzdžiui, Roachu, pianistu Johnu Lewisu ir baritoniniu saksofonu grojančiu Gerry Mulliganu. Evansas buvo Claude'o Thornhillo orkestro aranžuotojas ir būtent šios grupės skambesys, taip pat Duke'o Ellingtono pavyzdys įkvėpė sukurti didelę grupę, į kurią įėjo valtorna ir tūba.

Deivisas labai aktyviai dalyvavo šiame projekte ir netrukus jis tapo "jo projektu". Jie stengėsi išgauti į žmogaus balsą panašų skambesį per kruopščiai aranžuotas kompozicijas.

Pirmą kartą grupė grojo 1948 m. vasarą "Royal Roost". Grupė veikė iki 1949 m. pabaigos ir kelis kartus keitė muzikantus. Grupėje grojo daug baltųjų muzikantų, ir tai piktino kai kuriuos afroamerikiečių džiazo žaidėjus. Daugelis jų tuo metu buvo bedarbiai. Deivisas jų neklausė.

Grupė pasirašė sutartį su "Capitol Records" ir nuo 1949 m. sausio mėn. iki 1950 m. balandžio mėn. įrašinėjo keletą įrašų sesijų. Ši muzika buvo išleista albume "Birth of the Cool". Šis albumas davė pavadinimą naujam džiazo stiliui, vadinamam "cool jazz". Deivisas žinojo, koks svarbus jo projektas, ir net atsisakė darbo Djuko Ellingtono orkestre. Su šia grupe taip pat užsimezgė visą gyvenimą trukusi Daviso ir Gilo Evanso draugystė.