Nicola (Antonio) Porpora (arba Niccolò Porpora) (1686 m. rugpjūčio 17 d. – 1768 m. kovo 3 d.) buvo iš Italijos kilęs kompozitorius ir vienas žymiausių XVIII a. dainavimo mokytojų. Jis parašė daugiau kaip 40 operų, taip pat gausybę kantatų, oratorijų, sonatų smuikui ir įvairios bažnytinės muzikos. Porpora tapo žinomas tiek kaip kūrėjas, tiek kaip pedagogas – jo mokinių sąrašas yra išskirtinis savo vardais ir pasiekimais.
Gimė Neapolyje ir muzikinėje karjeroje aktyviai dalyvavo tiek Italijoje, tiek kitose Europos scenose. Porpora rengė operų premjeras, dirbo su teatrų trupėmis ir dainininkais bei pelnė pripažinimą už savo sugebėjimą rašyti įtaigius, vokaliai sudėtingus arijinius numerius. Jo muzika pasižymi lyrine melodika, dideliu dėmesiu vokalinėms linijoms ir galimybe solistui demonstruoti techninę virtuozitą bei ornamentiką.
Kaip pedagogas Porpora daug dėmesio skyrė bel canto tradicijai: vokaliniam frazavimui, kvėpavimo technikai, spalvų niuansams ir improvizuotai ornamentacijai. Jis vedė privačias pamokas ir masterklases, rengė dainininkus sceniškai ir techniniu požiūriu, todėl daug jo mokinių tapo žymiais solistais ar įtakingais kūrėjais. Tarp žinomiausių asmenybių, kurios mokėsi pas Porporą, minimos figūros – poetas ir libretistas Pietro Metastasio, kompozitorius Josephas Haydnas, Bavarijos princesė Marija Antonija, taip pat garsieji dainininkai ir kastratai Farinelli ir Caffarelli.
Porporos kūryba ir mokymo metodai turėjo ilgalaikę įtaką vokalinės technikos raidai: jo akcentas ant išraiškos ir technikos prisidėjo prie vėlesnių bel canto mokyklų formavimosi. Nors daugelis jo operų šiandien retai atliekamos, jo vokaliniai numeriai ir instrumentiniai kūriniai kartais atgaivinami moderniose interpretacijose, o susidomėjimas Porporos asmenybe ir muzika pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo – vyksta moksliniai tyrimai, išleidžiamos plokštelės ir rengiami festivaliai, skirti 18 a. vokalinei tradicijai.
Palikimas: Nicola Porpora pripažįstamas ne tik kaip produktyvus kompozitorius, bet ir kaip mokytojas, kuris formavo vienos epochos vokalinę kartą. Jo darbai liudija apie XVIII a. operos scenos reikalavimus solistui ir sceninei išraiškai, o pedagoginė linija – apie perimtas technikas, kurios vėliau plito Europoje ir įtakojo tiek dainavimo, tiek kompozicijos praktiką.