Nusilenkimas
Čia kalbama apie nusilenkimą (rimuojasi su "dabar").
Apie lanko (rimuojasi su "no") naudojimą muzikoje žr. bow (music).
Nusilenkti reiškia: nusilenkti. Nusilenkimas - tai kai žmogus, norėdamas pasisveikinti ar parodyti pagarbą kitam žmogui, palenkia savo kūną iš liemens į priekį. Kartais nusilenkimas būna ne daugiau kaip greitas galvos linktelėjimas, bet gali būti ir labai gilus nusilenkimas nuo juosmens. Tikslus nusilenkimo būdas ir situacijos, kuriose žmonės nusilenkia, įvairiose kultūrose labai skiriasi.
Iš pradžių nusilenkimas buvo gestas (kūno judesys), kuriuo reiškiama didelė pagarba kitam žmogui. Europos kultūrose dabar nusilenkiama tik labai oficialiose situacijose, pvz., susitikus su karaliene arba labai svarbiu ir aukštai stovinčiu asmeniu.
Europos istorijoje lenkimasis buvo įprastas karališkuosiuose dvaruose. Iš vyrų buvo tikimasi, kad jie "nusilenks ir skrebens". Tai reiškė nusilenkti ir tuo pat metu atitraukti dešinę koją taip, kad ji brauktų per grindis. Tai darydamas vyras laikydavo kairę ranką ant juosmens. Todėl iki šiol kalbame apie "nusilenkimą ir braškėjimą", reiškiantį, kad kažkas labai veidmainiškai stengiasi būti be reikalo mandagus. Toks gilus nusilenkimas, kuris šiais laikais niekada nenaudojamas, kartais vadinamas "reveransu" (žodis, reiškiantis: "gili pagarba").
Lenktis galėjo tik vyrai. Moterys, norėdamos parodyti pagarbą, visada lenkdavosi.
Šiandien Europos kultūrose lenkimasis dažniausiai pastebimas per pasirodymus. Kai po pasirodymo, pavyzdžiui, koncerto ar teatro spektaklio, žmonės ploja, atlikėjas nusilenkia. Tai tarsi padėka žiūrovams už tai, kad jie padėkojo plojimais. Nusilenkia ir vyrai, ir moterys atlikėjai (nors baleto šokėjos daro lankstus).
Per krikščioniškas pamaldas bažnyčiose žmonės nusilenkia prie altoriaus, kad parodytų pagarbą Jėzui.
Yra ir kitų ypatingų progų, kai žmonės nusilenkia. Dziudo ir kai kurių kitų kovos menų metu du varžovai (žmonės, kurie ketina kovoti) nusilenkia vienas kitam, taip parodydami, kad gerbia vienas kitą ir laikosi žaidimo taisyklių.
Kai kuriose Azijos kultūrose lenkimasis yra daug labiau paplitęs nei Vakaruose. Tai ypač svarbu Japonijoje. Japonai - ir vyrai, ir moterys - daug laiko praleidžia lenkdamiesi. Jie lenkiasi sveikindamiesi, atsisveikindami, atsiprašydami, atsidėkodami arba norėdami parodyti, kad nėra tokie svarbūs kaip asmuo, kuriam lenkiasi. Egzistuoja skirtingi nusilenkimo laipsniai, todėl japonų kultūroje labai svarbu žinoti, kaip teisingai nusilenkti įvairiomis progomis. 15 laipsnių nusilenkimas yra labai neformalus, o 45 laipsnių nusilenkimas - labai oficialus. Tai darydami japonai nugarą (nuo galvos iki klubų) laiko tiesią. Vyrai rankas laiko prie šonų, moterys vieną ranką laiko virš kitos priešais kūną. Paprastai nusilenkimas turėtų trukti aštuonis kartus: tris kartus nusilenkiama, vieną kartą daroma pauzė ir keturis kartus grįžtama į vertikalią padėtį. Jei kas nors nusilenkia šiek tiek ilgiau nei kitas asmuo, tas kitas asmuo gali nusilenkti dar kartą, tada kitas asmuo taip pat nusilenkia dar kartą, ir tai gali tęstis kelis kartus. Japonų motinos savo kūdikius nešioja ant nugaros, todėl vaikai išmoksta nusilenkti dar prieš pradėdami kalbėti. Mokiniai ir mokytojai mokykloje lenkiasi vieni kitiems. Kuo svarbesnis žmogus, tuo giliau kitas turi nusilenkti.
Moteris nusilenkia norėdama paliesti vyro kojas, XVI a., Indija
Lankas, XIX a.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra lenkimas?
A: Nusilenkimas - tai kai žmogus, norėdamas su kuo nors pasisveikinti arba parodyti pagarbą, palenkia savo kūną iš liemens į priekį. Tai gali būti greitas galvos linktelėjimas arba labai gilus nusilenkimas nuo juosmens.
K: Kokiais atvejais žmonės lenkiasi?
A: Tikslus nusilenkimo būdas ir situacijos, kuriose žmonės nusilenkia, įvairiose kultūrose labai skiriasi. Europos kultūrose paprastai nusilenkiama tik labai oficialiose situacijose, pavyzdžiui, susitikus su svarbiu asmeniu, pavyzdžiui, karališkosios šeimos nariu. Kai kuriose Azijos kultūrose nusilenkimas yra daug labiau paplitęs nei Vakaruose ir ypač svarbus Japonijoje, kur žmonės nusilenkia sveikindamiesi, atsisveikindami, atsiprašydami, dėkodami vienas kitam arba parodydami, kad nėra tokie svarbūs kaip asmuo, kuriam nusilenkia.
K: Kaip atsirado lenkimasis?
A: Iš pradžių nusilenkimas buvo gestas, rodantis didelę pagarbą žmogui. Europos istorijoje tai buvo įprasta karališkuose dvaruose, o vyrai turėjo nusilenkti ir nusikelti dešinę koją taip, kad ji brauktų per grindis, o kairę ranką laikyti už juosmens.
Klausimas: Ar skiriasi vyrų ir moterų nusilenkimai?
A: Vyrai tradiciškai nusilenkdavo visiškai, o moterys vietoj to darydavo garbanėles. Šiais laikais ir vyrai, ir moterys atlikėjai gali nusilenkti po pasirodymų, pavyzdžiui, koncertų ar teatro spektaklių, tačiau baleto šokėjos vis dar daro suktukus, užuot visiškai nusilenkusios.
K: Ar yra kokių nors ypatingų progų, kai žmonės gali nusilenkti?
A: Taip - dziudo ir kai kurių kitų kovos menų varžybų dalyviai paprastai nusilenkia vienas kitam prieš pradėdami kovą; krikščionys kartais nusilenkia per pamaldas; japonų motinos dažnai nešioja kūdikius ant nugaros, kad vaikai išmoktų tinkamai nusilenkti dar prieš pradėdami kalbėti; mokiniai ir mokytojai mokykloje taip pat gali vienas kitam nusilenkti, priklausomai nuo to, kas mokykloje užima aukštesnį statusą.
Klausimas: Kiek laiko turėtumėte laikyti kūną per tradicinį japoniško stiliaus nusilenkimą?
A: Tipiškas japoniškas nusilenkimas turėtų trukti apie aštuonis kartus - trys nusilenkimai žemyn, viena pauzė ir keturi grįžimai į vertikalią padėtį, tačiau jei viena iš šalių nusilenkia ilgiau, įprasta šį procesą pakartoti kelis kartus, kol abi šalys kiekvieną kartą nusilenkia vienodai ilgai.
