Civilinė parapija yra

Istorija

Senovės ištakos

Senųjų parapijų kūrimasis buvo susijęs su dvarų sistema. Dažnai parapijų ribos sutapdavo su vietos valdovo dvaro ribomis. Iš pradžių dvaras buvo pagrindinis vietos administracijos ir teisingumo vienetas ankstyvojoje kaimo ekonomikoje. Ilgainiui bažnyčia pakeitė dvaro teismą kaip kaimo administracinis centras ir rinko vietinį mokestį už produktus, vadinamą dešimtinę. Atsakomybė už tokius dalykus kaip pagalba vargšams iš dvaro valdovo perėjo bažnyčiai, tačiau praktiškai ją administravo vienuolynai. Panaikinus vienuolynus, 1601 m. Įstatymu dėl pagalbos vargšams 1601 m. parapijų valdžiai buvo suteikta teisė rinkti mokestį vargšų paramai finansuoti.

Parapijų valdžios institucijos buvo vadinamos zakristijomis, kurias sudarė visi parapijos gyventojai. Didėjant gyventojų skaičiui, vis sunkiau buvo rengti atvirus susirinkimus. Kai kuriose, dažniausiai užstatytose, vietovėse išrinktosios zakristijos perėmė atsakomybę iš visos bendruomenės. Ši naujovė padidino efektyvumą, tačiau sudarė sąlygas valdyti save įtvirtinančiam elitui. Parapijų sistemos administravimas rėmėsi Anglikonų bažnyčios monopoliu. Didėjant religinės priklausomybės susiskaldymui, pavyzdžiui, atgimstant metodizmui, imta abejoti parapijos zakristijos teisėtumu, o suvoktas sistemai būdingas neefektyvumas ir korupcija ėmė kelti susirūpinimą. Dėl šio skepticizmo XIX a. pradžioje parapija palaipsniui prarado savo įgaliojimus ir perdavė juos ad hoc valdyboms ir kitoms organizacijoms, pavyzdžiui, 1834 m. vargšų įstatymo pakeitimo įstatymu (Poor Law Amendment Act 1834) ji neteko atsakomybės už vargšų pašalpas. Pakaitinės valdybos galėjo kiekviena parapijoje rinkti savo mokestį. Daugelyje vietovių bažnytinis mokestis nebebuvo renkamas, o 1868 m. jis buvo visiškai panaikintas.

Civilinis ir bažnytinis skilimas

XIX a. senosios parapijos suskilo į du atskirus vienetus. 1866 m. varguomenės įstatymo pakeitimo įstatymu buvo paskelbta, kad visos teritorijos, kuriose buvo taikomas atskiras mokestis, t. y. papildomos parapijų teritorijos, miesteliai ir koplyčios, taip pat tapo civilinėmis parapijomis. Bažnyčios reikmėms skirtos parapijos ir toliau išliko nepakitusios kaip bažnytinės parapijos. XIX a. antrojoje pusėje buvo pašalinta dauguma senųjų civilinės sistemos paveldėtų pažeidimų, panaikinta dauguma eksklavų.

Reforma

Šiuolaikine prasme civilinės parapijos buvo iš naujo įsteigtos 1894 m., priėmus 1894 m. Vietinės valdžios įstatymą. Šiuo įstatymu buvo panaikintos seniūnijos, o visose kaimo civilinėse parapijose, kuriose buvo daugiau kaip 300 rinkėjų, įsteigtos renkamos parapijų tarybos. Šios seniūnijos buvo sugrupuotos į kaimiškąsias apygardas. Seniūnijų ribos buvo pakeistos, kad jos nebūtų padalytos tarp apskričių. Miestų parapijos ir toliau egzistavo, o jų ribos paprastai buvo pakeistos taip, kad sutaptų su miesto rajono ar savivaldybės, kuriame jos buvo, ribomis. Dideli miestai, kurie iš pradžių buvo padalyti tarp kelių parapijų, ilgainiui dažniausiai buvo sujungti į vieną parapiją. Miestų parapijose nebuvo sudaromos parapijų tarybos, o jų vienintelė funkcija buvo globėjų rinkimo į vargšų sąjungas sritis. 1930 m. panaikinus vargšų teisės sistemą, parapijos egzistavo tik nominaliai.

1965 m., kai buvo įkurtas Didysis Londonas, Londono civilinės parapijos buvo oficialiai panaikintos, nes Didžiojo Londono teisės aktuose nebuvo numatyta jokia žemesnė nei Londono rajonas vietos valdžios institucija (kadangi visas Londonas anksčiau priklausė metropoliteno rajonui, municipaliniam rajonui ar miesto apygardai, nebuvo panaikintos jokios faktinės parapijų tarybos). 1974 m. priimtame 1972 m. Vietinės valdžios akte civilinės parapijos išliko kaimo vietovėse ir nedidelėse miestų teritorijose, tačiau buvo panaikintos didesnėse miestų teritorijose. Daugelis buvusių miestų rajonų ir municipalinių apylinkių, kurios buvo panaikintos, o ne perimtos, buvo tęsiamos kaip naujos parapijos. Miestų teritorijoms, kurios buvo laikomos per didelėmis, kad galėtų būti atskiros parapijos, toks leidimas nebuvo suteiktas ir jos tapo neparapinėmis teritorijomis. Įstatymas taip pat suteikė galimybę visus rajonus (išskyrus 1965 m. reformuotus Londono rajonus) padalyti į kelias civilines parapijas. Pavyzdžiui, Oksfordas, kuris 1974 m. buvo visiškai be parapijų, dabar turi keturias civilines parapijas, apimančias dalį jo teritorijos.

Atgimimas

Nedalomose teritorijose skatinama steigti miestų ir parapijų tarybas. 1997 m. Vietos valdžios ir reitingų įstatymu vietos gyventojams buvo suteikta teisė reikalauti, kad neišskirstytose vietovėse būtų sukurta nauja parapija ir taryba. Ši nuostata 2007 m. Vietos valdžios ir visuomenės dalyvavimo sveikatos apsaugos srityje įstatymu (Local Government and Public Involvement in Health Act 2007) buvo išplėsta ir Londono rajonams - šiuo metu Londono miestas yra vienintelė Anglijos dalis, kurioje civilinės parapijos negali būti kuriamos.

Jei pakankamai rinkėjų siūlomos naujos parapijos teritorijoje (nuo 50 proc., jei parapijoje yra mažiau nei 500 rinkėjų, iki 10 proc., jei parapijoje yra daugiau nei 2 500 rinkėjų) pasirašo peticiją, reikalaujančią sukurti naują parapiją, vietos apygardos taryba arba vieninga institucija privalo apsvarstyti pasiūlymą. Neseniai įsteigtos Daventrio (2003 m.), Folkestono (2004 m.) ir Briksemo (2007 m.) parapijų tarybos. 2003 m. Burton upon Trent buvo įsteigtos septynios naujos parapijų tarybos, o 2001 m. Milton Keinso miesto teritorija tapo visiškai parapijine - buvo įsteigta dešimt naujų parapijų. 2003 m. Great Coates kaimas (Grimsby) atgavo parapijos statusą. Parapijos taip pat gali būti panaikintos, jei yra įrodymų, kad tai daroma atsižvelgiant į "pagrįstą, aiškią ir ilgalaikę vietos gyventojų paramą". Kaip pavyzdį galima paminėti 2006 m. panaikintą Birtley ir 2010 m. panaikintą Southsea.

Valdymas

Kiekviena civilinė parapija turi parapijos susirinkimą, kurį sudaro visi parapijos rinkėjai. Paprastai susirinkimas rengiamas kartą per metus. Civilinė parapija gali turėti parapijos tarybą, kuri vykdo įvairias įstatymuose numatytas vietines pareigas. Jei parapijoje yra mažiau nei 200 rinkėjų, ji paprastai laikoma per maža, kad turėtų parapijos tarybą, ir vietoj jos rengiamas tik parapijos susirinkimas; tai yra tiesioginės demokratijos pavyzdys. Arba kelios mažos parapijos gali būti sugrupuotos ir turėti bendrą parapijos tarybą ar net bendrą parapijos susirinkimą. Vietovėse, kur nėra civilinės parapijos (nedalomose teritorijose), už įprastai parapijos vykdomą veiklą atsakinga rajono arba apygardos taryba. Anglijoje yra apie 8700 parapijų ir miestų tarybų ir apie 1500 parapijų, kuriose vyksta tik parapijų susirinkimai. Nuo 1997 m. sukurta apie 100 naujų civilinių parapijų, kai kuriais atvejais padalijant jau egzistuojančias civilines parapijas, tačiau dažniausiai - sukuriant naujas parapijas iš nesuformuotų teritorijų.

Įgaliojimai ir funkcijos

Įprastinė parapijų ar miestų tarybų veikla apima:

• tam tikrų vietos objektų, tokių kaip sklypai, autobusų stotelės, parkai, žaidimų aikštelės, viešosios vietos, viešieji tualetai, viešieji laikrodžiai, gatvių apšvietimas, kaimų ar miestelių salės, įvairūs laisvalaikio ir poilsio objektai, įrengimas ir priežiūra.
• Pėsčiųjų takų, kapinių ir kaimų želdynų priežiūra
• Nuo 1997 m. seniūnijų taryboms suteikti nauji įgaliojimai teikti bendruomenės transporto paslaugas (pvz., mikroautobusą), nusikaltimų prevencijos priemones (pvz., vaizdo stebėjimo kameras) ir skirti lėšų eismo mažinimo programoms.
• Parapijų tarybos turėtų būti vietos nuomonės perdavimo kanalas didesnėms vietos valdžios institucijoms, todėl su jomis turi būti konsultuojamasi dėl bet kokių su parapija susijusių planavimo sprendimų.
• Dotacijų teikimas vietos savanorių organizacijoms ir viešųjų renginių rėmimas, įskaitant dalyvavimą konkurse "Britain in Bloom".

Parapijų tarybų vaidmuo skiriasi. Mažesnės parapijų tarybos turi ribotus išteklius ir paprastai atlieka tik nedidelį vaidmenį, o kai kurių didesnių parapijų tarybų vaidmuo yra panašus į mažos nemetropolinės apygardos vaidmenį. Parapijų tarybos gauna finansavimą iš parapijos gyventojų mokamo savivaldybės mokesčio.

Tarybos nariai ir rinkimai

Parapijų taryboms vadovauja savanoriai tarybos nariai, kurie renkami ketveriems metams ir negauna atlyginimo. Kai kurios tarybos nusprendė savo išrinktiems nariams mokėti nedideles išmokas, kaip leidžiama pagal 2000 m. Vietos valdžios įstatymo 5 dalį, 2003 m. Vietos valdžios institucijų (narių išmokų) (Anglija) nuostatus. Tarybos narių skaičius svyruoja maždaug proporcingai parapijos gyventojų skaičiui. Dauguma parapijos tarybos narių renkami atstovauti visai parapijai, tačiau daugiau gyventojų turinčiose arba dideles teritorijas apimančiose parapijose parapija gali būti suskirstyta į apygardas. Šios apylinkės į parapijos tarybą deleguoja po tam tikrą skaičių tarybos narių (priklausomai nuo gyventojų skaičiaus). Rinkimai rengiami tik tuo atveju, jei kandidatų yra daugiau nei vietų taryboje. Tačiau kartais kandidatų būna mažiau nei vietų. Tokiu atveju laisvas vietas taryba turi užimti kooptavimo būdu. Kai laisva vieta atsiranda viduryje kadencijos, rinkimai rengiami tik tuo atveju, jei tam tikras skaičius (paprastai 10) parapijos gyventojų prašo surengti rinkimus. Priešingu atveju taryba kooptuoja asmenį, kuris taps pakaitiniu tarybos nariu. Kiekviena parapijos taryba Anglijoje privalo priimti elgesio kodeksą, o parapijos tarybos nariai privalo laikytis jo normų, kurių laikymąsi užtikrina Anglijos standartų taryba.

Statusas ir stiliai

Parapija gali turėti miesto statusą, bet tik tuo atveju, jei jį suteikia Karūna. Šiuo metu Anglijoje miesto statusą turi aštuonios parapijos, visos jos yra įsikūrusios prie seniai veikiančių anglikonų katedrų: Čičesteris, Ely, Herefordas, Lichfildas, Riponas, Solsberis, Truro ir Velsas.

Nesugrupuotos parapijos taryba gali vienašališkai priimti nutarimą, kuriuo parapijai suteikiamas miesto statusas. Parapijos taryba tampa "miesto taryba". Apie 400 parapijų tarybų vadinamos miesto tarybomis.

Pagal 2007 m. Vietos valdžios ir visuomenės dalyvavimo sveikatos apsaugos srityje įstatymą civilinei parapijai dabar gali būti suteiktas "alternatyvus stilius", t. y. vienas iš šių:

• bendruomenė
• kaimynystė
• kaimas

Miesto tarybos pirmininkas turi miesto mero titulą, o parapijos tarybos, kuri yra miestas, pirmininkas paprastai turi mero titulą. Todėl parapijos taryba taip pat gali būti vadinama miesto taryba, bendruomenės taryba, kaimo taryba arba kartais miesto taryba (nors dauguma miestų yra ne parapijos, o pagrindinės teritorijos, arba Anglijoje konkrečiai metropolinės apylinkės, nemetropoliniai rajonai).

Chartijos patikėtiniai

Kai miestas ar miestelis buvo panaikintas kaip apylinkė ir manoma, kad pageidautina išlaikyti įstatų tęstinumą, įstatai gali būti perduoti jo teritorijos parapijos tarybai. Jei tokios parapijos tarybos nėra, apygardos taryba gali paskirti chartijos patikėtinius, kuriems priklausys buvusio rajono chartija ir ginklai. Chartijos patikėtiniai (kuriuos sudaro buvusios apylinkės teritorijos tarybos narys arba tarybos nariai) palaiko tokias tradicijas kaip merystė. Tokio miesto pavyzdys buvo Herefordas, kurio miesto taryba 1998 m. buvo sujungta į unitarinį Herefordšyrą. Herefordo miesto teritorija liko be parapijų iki 2000 m., kai buvo įsteigta miesto parapijos taryba. Bato miesto chartijos patikėtiniai sudaro daugumą Bato ir Šiaurės rytų Somerseto tarybos tarybos narių.

Geografija

Civilinės parapijos apima ne visą Angliją. Jų nėra Didžiajame Londone ir labai nedaug kitose aglomeracijose. Civilinės parapijos labai skiriasi savo dydžiu: daugelis jų apima mažus kaimelius, kuriuose gyvena mažiau nei 100 gyventojų, o kai kurios didelės parapijos apima dešimtis tūkstančių gyventojų turinčius miestus. Daugiausia gyventojų turinti civilinė parapija yra Weston-super-Mare (71 758 gyventojai). Daugeliu atvejų keli maži kaimai yra vienoje parapijoje. Dideliuose miestuose seniūnijos dažniausiai nesudaromos, nes 1972 m. priimdama Vietos valdžios aktą vyriausybė neskatino jų kurti dideliems miestams ar jų priemiesčiams, tačiau paprastai niekas netrukdo jų steigti. Pavyzdžiui, Birmingeme yra viena Naujojo Franklio parapija, Oksforde - keturios, o Nortamptone - septynios. Tačiau iki 2007 m. įstatymo pakeitimo parapijos negalėjo būti steigiamos Londone, ir iki šiol ten dar nė viena nebuvo įsteigta.

Apleistos parapijos

2001 m. surašymo metu buvo užregistruotos kelios seniūnijos, kuriose nebuvo gyventojų. Tai buvo Česterio pilis (Česterio miesto centro viduryje), Niulandas su Vudhauzo Mooru, Beaumontas Čezas, Martinstorpas, Meringas, Stangroundo šiaurė (vėliau panaikinta), Sturstonas, Tottingtonas ir Tynehamas. Pastaruosius tris Antrojo pasaulinio karo metais užėmė britų ginkluotosios pajėgos ir jie liko apleisti.

Atskirtos dalys ir padalytos parapijos

Senosiose parapijose dažnai būdavo atskirų dalių, eksklavų ir anklavų, kurie nebuvo prijungti prie likusios parapijos dalies. Kai kuriais atvejais atskirta dalis buvo kitoje grafystėje. Kitais atvejais visa parapija buvo atskilusioje grafystės, kuriai ji priklausė, dalyje. Taip pat buvo daug pavyzdžių, kai parapijos buvo padalytos tarp dviejų ar daugiau grafysčių.

Šios anomalijos dažniausiai buvo ištaisytos XIX amžiuje. Prieš įvedant civilines parapijas, 1844 m. grafysčių (atskirų dalių) aktu daugelis (bet ne visos) parapijų, kurios buvo atskiros grafystės dalys, buvo perduotos grafystei, kurioje jos geografiškai buvo. Likusios atskirtos parapijos buvo perduotos 1890 m. ir 1931 m. Tetvorto (Tetworth) parapijos Hantingtonšyro grafystėje, apsuptoje Kembridžšyro grafystės, atskirta dalis išliko iki 1965 m., kai buvo pakeistos jos ribos.

Kitais įstatymais, įskaitant 1882 m. Padalytų parapijų ir vargšų įstatymo pakeitimo aktą, buvo panaikinta dauguma atvejų, kai civilinės parapijos priklausė dviem (ar daugiau) grafystėms, ir iki 1901 m. Stangroundas Hantingtonšyre ir Elio saloje buvo vienintelis likęs pavyzdys. 1905 m. Stangroundas buvo padalytas į dvi parapijas, po vieną kiekvienoje grafystėje.

Susiję puslapiai

• Anglijos civilinių parapijų sąrašas