Kazokai: kilmė, istorija ir vaidmuo Ukrainoje bei Rusijoje

Kazokai (ukr. Козаки) – istorinis ir kultūrinis žmonių sluoksnis pietinėje Ukrainos ir Rusijos dalyje, žinomas dėl stipraus laisvumo jausmo, savarankiškumo ir karininių įgūdžių, ypač jojimo žirgais bei kavalerijos taktikos. Kazokų bendruomenės formavosi ilgą laiką ir buvo įvairios: nuo laisvųjų karių ir pasienio sargybinių iki organizuotų “voiske” (kariuomenės) formacijų.

Kilmė ir etimologija

Vardas „kazokas“ dažnai siejamas su turkišku žodžiu, reiškiančiu „laisvą žmogų“, „klajoklį“ arba „nuotykių ieškotoją“. Terminas lietuvių šaltiniuose pirmą kartą užfiksuotas apie 1395 m. Kazokų kilmė yra mišri: juos sudarė vietos gyventojai, pabėgėliai nuo baudžiavos, pabėgę valstiečiai, karo belaisviai ir net kryžiuočių ar mongolų palikuonys, susiformavę pasienio zonose ir laisvos bendruomenės principu organizuotais rajonais.

Istorinė raida

Kazokai ypač išryškėjo po to, kai mongolai užpuolė Kijevo Rusią ir susilpnino tradicines valstybines struktūras. Ilgainiui susiformavo keli žinomi kazokų centro tipai:

• Zaporožės kazokai (svarbūs Ukrainos istorijoje): laisvųjų jūroje ir stepėse veikę kaizeriai, susitelkę aplink Zaporožės Sich (fortifikacijas), turėję savitą vidaus tvarką ir demokratines tradicijas.
• Rusijos kazokai – įvairūs regioniniai „voiska“, pvz. Dono, Tereko, Kubanės ir Uralo sritys, kurie dažnai veikė kaip pasienio sargyba, plėtotojai ir kariuomenės pajėgos carinėje Rusijoje.

Per branduosius viduramžius ir naujuosius laikus kazokai sudarė svarbią Rusijos ir LDK (vėliau – Ukrainos) pasienio apsaugos ir kolonizacijos jėgą. Jie tiek gynė, tiek plėtė valdžios žemes, o jų santykiai su centrinėmis valdžiomis kito – nuo sąjungininkų iki maištininkų.

Socialinė organizacija, tradicijos ir kultūra

Kazokų gyvenime svarbios buvo kolektyvinės tradicijos: bendri susirinkimai (radas), kuriuose rinkdavo vadovus (atamanus), sprendė teisinius ir karinius klausimus. Religija – daugiausia stačiatikių ortodoksų tradicija – buvo reikšminga identiteto dalis. Kazokų kultūroje ryškios šios savybės:

• jodinėjimo meistriškumas ir kariniai įgūdžiai;
• ypatinga apranga, ginklai ir simbolika;
• muzika, dainos (dumas) ir herojiškos pasakojimo tradicijos;
• stiprios šeimos ir bendruomenės ryšys.

XX a. – revoliucijos, represijos ir karai

Per XIX a. ir XX a. pradžią kazokai dalyvavo įvairiuose Rusijos karuose, kaip carinės armijos dalis arba savarankiškai organizuotose kazokų rinktinėse. Rusijos pilietiniame kare dauguma kazokų stojo prieš Raudonąją armiją, tačiau kai kurie susitelkė prie bolševikų ir tapo vadinamaisiais „raudonaisiais kazokais“.

Sovietmečiu kazokų gyvenimas patyrė stiprų spaudimą: vykdyta dekazakizacija, konfiskuojama žemė, areštai ir masinės deportacijos, kurias lėmė bolševikų politika. Dėl kolektyvizacijos, represijų ir susijusių trukdžių kazokų bendruomenės išgyveno kelis badmečius ir kultūrinio smukimo etapus.

Antrojo pasaulinio karo metu kazokų formacijos kovojo ir Vokietijos, ir Sovietų Sąjungos pusėse; vėlesniais dešimtmečiais daugelis tradicinių kazokų institucijų liko sunaikintos arba praradusios autonomiją.

Šiuolaikinė padėtis

Po Sovietų Sąjungos žlugimo kazokų judėjimas tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje patyrė atgimimą: atgaivintos tradicijos, rūpestis paveldėtu palikimu, organizacinis gyvenimas ir kartais dalyvavimas saugumo bei paramilitarinėse struktūrose. Kai kuriose regioninėse kazokų organizacijose oficialiai registruojami nariai eina tarnybą, dalyvauja viešojo saugumo priemonėse, ceremonijose ir visuomeninėje veikloje; kitur kazokų judėjimas išliko labiau kultūrinis bei istorinis.

Šiuolaikinėse diskusijose kazokai dažnai minima kaip istorinis ir kultūrinis simbolis – Ukrainoje Zaporožės kazokai yra svarbi nacionalinės tapatybės dalis, o Rusijoje kazokų tradicijos kartais naudojamos regioninio identiteto ir patriotizmo stiprinimui. Kai kuriais vertinimais, moderniose kazokų organizacijose Rusijoje tarnauja dešimtys tūkstančių žmonių; kitur – nariai veikia kaip savanoriškos ar pusiau oficialios struktūros.

Įtaka ir palikimas

Kazokų palikimas yra daugialypis: istorijoje jie buvo ir pasienio gynėjai, ir kolonizatoriai, ir laisvės simboliai. Jų tradicijos, muzika, karybos menas ir savitumas išlieka svarbia regionine kultūros dalimi, o jų istorija – sudėtingas naratyvas apie laisvę, lojalumą, represijas ir atgimimą. Suprasti kazokus reiškia atsižvelgti į jų vietą tiek Ukrainos, tiek Rusijos istorijoje bei įtaką šiandienos kultūros ir politinėms diskusijoms.