Erškėtrožė (Acanthaster planci) - jūros žvaigždė, plačiai žinoma kaip vainikuotoji jūrų žvaigždė ir svarbus koralų plėšrūnas. Paprastai jos oda būna nuo oranžiškai raudonos iki violetinės spalvos, o ant odos išsidėsto geltoni arba rausvi dygliukai. Erškėtrožė yra viena didžiausių jūrų žvaigždžių – jos skersmuo gali siekti iki ~1 metro (apie 3 pėdos). Gyvena šiltesniuose vandenyse – Ramiojo vandenyno, Indijos vandenyno ir Raudonosios jūros zonose.
Aprašymas
Išvaizda ir anatomija. Vainikuotoji erškėtrožė dažniausiai turi daug ilgesnių, aštrių, nuodingų dyglių, sudarančių aiškų „vainiko“ siluetą. Rankų (spyglių) skaičius gali būti skirtingas – dažniausiai 12–23, tačiau kartais pasitaiko daugiau. Kūnas padengtas kietesne dermatine plokštele, o išdygę spygiai apsaugo nuo plėšrūnų.
Mityba ir žalingumas koralams
Erškėtrožė minta tik koralų polipais, dažniausiai naktį. Ji užlipa ant koralo, išstumia išorinį skrandį (evertuoja jį), išskiria virškinimo fermentus, taip ištirpdydama koralo polipą ir vėliau įsiurbdama suskystėjusią audinį. Tai, ką palieka erškėtrožė, dažniausiai yra koralo kalkinis skeletas (skeleton). Intensyvios erškėtrožių populiacijos protrūkiai gali sunaikinti dideles koralų rifų plotmes per trumpą laiką.
Gyvenimo ciklas ir dauginimasis
Dauginimasis. Erškėtrožės yra išorinio apvaisinimo gyvūnai – tiek patelės, tiek patinai vienu metu išskiria daugybę ikrelių į vandenį. Viena patelė gali išskirti milijonus kiaušialąsčių. Spawning'o momentai dažnai sutampa su mėnulio ciklais ir vandens temperatūros svyravimais.
Lerva ir platinimas. Išperėti ikrai virsta plaukančiomis lervomis, kurios praleidžia keliolika dienų planktone. Per šį laikotarpį lervos gali būti perneštos toli srovėmis, todėl išplitimas gali apimti didelius rifų plotus.
Regeneracija. Erškėtrožės sugeba atauginti prarastas rankas ir net iš dalies atauginti kūno dalis, todėl mechaninis skaldymas dažnai jų neužkerta kelio atsinaujinimui.
Ekologinė reikšmė ir protrūkiai
Normaliose ekosistemose erškėtrožės padeda palaikyti koralų bendruomenių pusiausvyrą, bet masiniai protrūkiai (outbreaks) gali sukelti didžiulį rifų degradavimą. Protrūkius gali skatinti keletas veiksnių:
- plėšrūnų sumažėjimas (pvz., dėl pergaudymo),
- maisto (planktono) gausėjimas dėl žemės ūkių trąšų nuotėkio ir eutrofikacijos,
- vandens temperatūros pokyčiai ir kiti klimato veiksniai.
Kai erškėtrožių daugėja, jos gali sunaikinti koralų dangą, sumažinti biologinę įvairovę ir pakenkti turizmui bei žuvininkystei, priklausomai nuo rifo būklės.
Pavojus žmonėms ir apsauga
Pavojus. Erškėtrožių spygiai yra nuodingi ir gali įgelti žmogui. Įgėlimas sukelia stiprų skausmą, patinimą ir kartais vietinį toksinį poveikį; rimtesniais atvejais reikalinga medicininė pagalba. Rekomenduojama neliečioti erškėtrožių plaukiant ar nardant.
Kontrolės priemonės. Dėl iššūkių, kuriuos sukelia protrūkiai, yra taikomos įvairios valdymo priemonės: rankinis erškėtrožių surinkimas, lokali injekcija specialiais tirpalais, monitoringas ir prevencinės priemonės (pvz., plėšrūnų apsauga, žemės ūkio nutekėjimų mažinimas). Bet kuri intervencija turi būti atliekama atsargiai, geriausia – pagal vietos aplinkosaugos institucijų rekomendacijas, kad būtų išvengta papildomo žalos rifui.
Santrauka
Acanthaster planci — įspūdinga, bet potencialiai labai žalinga rūšis rifams. Ji yra ne tik biologinė įdomybė, bet ir reikšmingas veiksnys jūrų ekosistemų sveikatai. Efektyvus valdymas reikalauja stebėsenos, ekologinių priemonių bei bendradarbiavimo tarp mokslininkų, vietos bendruomenių ir valdžios institucijų.
