Equus - arklinių šeimos žinduolių gentis. Jai priklauso arkliai, asilai ir zebrai. Equus yra vienintelė gyva (išlikusi) arklių gentis; pagal kai kuriuos taksonomus aptariama iki septynių gyvų rūšių. Tai vienakojai žirgai (perissodactyla), prisitaikę gyventi įvairių tipų pievose ir atviruose kraštovaizdžiuose.

Morfologija ir mityba

Visi Equus genties atstovai yra netaisyklingi kanopiniai, turintys plonas kojas, ilgas galvas ir palyginti ilgus kaklus. Jie dažnai pasižymi ryškiu gūbriu (daugumos rūšių — stačiu) ir ilga uodega. Dantų rūšys bei ilgis pritaikyti žolėdžiams — šie gyvūnai žolėdžiai, dažniausiai ganosi. Jų virškinimo sistema yra paprastesnė nei atrajotojų, todėl maistui virškinti reikia daugiau laiko ir jie maitinasi didesniais kiekiais, bet gali išgyventi ir ant prastos kokybės augmenijos.

Elgsena ir socialinė struktūra

Sąvoka "arklinė" reiškia bet kurį šios genties atstovą. Laukinės populiacijos dažnai formuoja sudėtingas socialines struktūras. Laukinių arklių grupės gali būti paremtos haremo sistema: vienas suaugęs patinas — eržilas — saugo ir veda grupę, kurioje yra kelios patelės — kumelės — ir jų jaunikliai — kumeliukai. Kitose populiacijose patinai gali kontroliuoti teritorijas, kurių ištekliai pritraukia pateles. Abiejose sistemose kumeliukais dažniausiai rūpinasi patelės, tačiau ir patinai atlieka tam tikrus apsaugos ir socialinius vaidmenis. Arklių šeimos gyvūnai bendrauja vizualiai, uosliai ir balsu (kalba, griausmas, švilpimas, dantų klibinimas ir kt.).

Evoliucija, kilmė ir prijaukinimas

Ši gentis greičiausiai atsirado Šiaurės Amerikoje ir judėjo į Senąjį pasaulį per Beringo žemės tiltą; Šiaurės Amerikoje ir Senajame pasaulyje Equus paplito nuo plioceno laikotarpio prieš maždaug 4–4,5 mln. metų. Vienakojų arklių, gyvenančių atvirose pievose, morfologinė linija išsivystė iš mažesnių tripirščių protėvių (pvz., senesnių archajinių arklių), kurie buvo labiau pritaikyti miškingoms aplinkoms. Prieš atsirandant žmonėms, arkliai buvo įvairesni tiek morfologiškai, tiek geografiškai — daugybė rūšių žinomos tik iš fosilijų.

Žmonės arklį prijaukino maždaug 4–6 tūkstantmečiais prieš mūsų erą (plačiai priimama data apie 3500–4000 pr. m. e.), iš to kilo naminiai žirgai (Equus ferus caballus) ir naminiai asilai. Naminiai arkliai turėjo didelę įtaką žemės ūkiui, transportui, kariniams konfliktams ir kultūrai visame pasaulyje.

Būklė ir išsaugojimas

Žmogaus veikla — buveinių nykimas, pergaudymas, invazinių veiksnių plėtra, hibridizacija su naminiais arkliagyviais — kėlė grėsmę daugelio laukinių arklinių populiacijų išlikimui. Nors kai kurios rūšys išlieka kritiškai nykstančios arba pažeidžiamos, kitos turi didesnes ir stabilias populiacijas. Iš septynių dažnai minimų gyvų rūšių tik lygumų zebras tebėra plačiai paplitęs ir gausus; kitos rūšys, pavyzdžiui, Grevio zebras ar kai kurie asilų potipiai, reikalauja aktyvių apsaugos priemonių.

Ekologinė reikšmė

Arklių šeimos gyvūnai vaidina svarbų vaidmenį ekosistemose: jie formuoja žolynų struktūrą, skatina augalų atsinaujinimą, veikia kaip maisto šaltinis plėšrūnams ir padeda sėklų sklaidai. Jų migracijos ir ganimosi modeliai daro įtaką žemės paviršiaus procesams ir biologinei įvairovei.

Pastaba: taksonominės ribos ir rūšių skaičius gali skirtis priklausomai nuo šaltinio; kai kurie mokslininkai apibrėžia rūšis ir potipių santykius skirtingai, todėl nurodomas „septynių rūšių“ skaičius priklauso nuo taikomos klasifikacijos.