AlegsaOnline.com

Gilberto potoroo (Potorous gilbertii) – itin nykstanti Vakarų Australijos rūšis

Gilberto potoroo (Potorous gilbertii) — itin nykstanti Vakarų Australijos rūšis: apie 40 likusių individų, buveinė prie Albany, apsaugos priemonės ir sėkminga reintrodukcija Baldo saloje.

Autorius: Leandro Alegsa

20-11-2025

Gilberto kengūra (Potorous gilbertii) - australinis kupranugaris, kartais vadinamas žiurkine kengūra. Jis turi smailų veidą ir yra maždaug triušio dydžio. Kadaise laikytas išnykusiu, dabar jis įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą. Pasaulyje liko tik apie 40 šių gyvūnų. Gilberto potoroo yra vienas rečiausių pasaulyje žinduolių.

Jie gyvena nedidelėje, maždaug 1 000 ha (2 471 akro) teritorijoje pietvakarių pakrantėje netoli Albany, Vakarų Australijoje. Ši vietovė yra Dviejų tautų įlankos gamtos rezervate. Netoliese esančioje Baldo saloje buvo paleisti Gilberto potoros, kurie sėkmingai veisiasi.

Išvaizda ir elgsena

Gilberto potoroo yra nedidelis, trumpakojis žinduolis su ilgu uodega ir smailia snukio dalimi. Jo kailis paprastai rusvai–pilkas, suteikiantis gerą maskuotę krūmynuose. Tai naktinė rūšis: dieną gyvūnai ilsisi slėptuvėse ar žemiškose lizdo ertmėse, o naktį išeina ieškoti maisto. Jie yra gana atsargūs ir dažnai vieniši, nors kartais galima rasti ir mažas grupeles.

Buveinė ir mityba

Gilberto potoroo gyvena tankiuose krūmynuose, miško pakraščiuose ir jo teritorija susijusi su specifine augalija bei dirvožemio sąlygomis. Pagrindinė mityba – grybai ir požeminių grybų vaisiakūniai (vadinami trufflėmis), taip pat jie ėda vabzdžius, sėklas, šakneles ir tuberkulus. Kaip ir kiti potorojai, jie svarbūs miško ekologijai, nes padeda skleisti grybų sporas – tai prisideda prie sveikų miškų mikorizinių tinklų.

Grėsmės

Plėšrūnai: įvesti vorai (angl. fox) ir laisvūnai katės yra rimti sutrikdymo veiksniai – jie medžioja mažus žinduolius ir gali greitai sunaikinti mažas populiacijas.
Buveinės nykimas: žemės ūkio plėtra, urbanizacija ir intensyvus miško deginimas sumažino tinkamos buveinės plotus.
Gaisrai: didelio intensyvumo gaisrai gali perkelti visą mažą populiaciją arba sunaikinti svarbias maisto šaltinių vietas.
Genetinė įvairovė: labai maža populiacijos dydis didina genetinių sutrikimų riziką ir mažina gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Veisimas ir gyvenimo ciklas

Gilberto potoroo veisiasi lėtai: patelė turi maišelį, kuriame auginami jaunikliai. Dažnai gimsta nedaug jauniklių, o dėl didelės mirties rizikos populiacijos augimas yra lėtas. Dėl to kiekvienas išgelbėtas gyvūnas yra svarbus rūšies išlikimui.

Apsaugos priemonės

Apsauga apima kelis svarbius veiksmus:

predatorių kontrolė ir karantino priemonės netoli natūralių buveinių;
vaisingo buveinės atkūrimas ir apsauga rezervatuose;
veisimo nelaisvėje programos bei perkėlimo (reintrodukcijos) projektai — pavyzdys yra perkėlimas į Baldo salą, kur gyvūnai sėkmingai ėmė daugintis;
nuolatinė stebėsena, genetinių tyrimų vykdymas ir moksliniai tyrimai, siekiant pagerinti išgyvenamumą.

Ką gali padaryti visuomenė

Visuomenė gali prisidėti prie Gilberto potoroo išsaugojimo palaikydama gamtosaugos organizacijas, rėmusi atkūrimo projektus, dalyvaudama savanoriškose švarinimo ar stebėjimo programose bei skatindama atsakingą žemės naudojimą, kad būtų išsaugotos jų natūralios buveinės.

Gilberto potoroo yra ne tik viena rečiausių žinduolių — tai rūšis, kurios išlikimas atspindi visos vietinės ekosistemos sveikatą. Apsaugos pastangos gali ne tik gelbėti šiuos gyvūnus, bet ir saugoti plačias biologines vertybes, kurias jie palaiko.

Gilberto potorokas prie Dviejų žmonių įlankos, 2009 m. vasaris.

Žemėlapis, rodantis, kur gyvena Gilberto potoroo

Atradimas

Pirmą kartą Gilberto potorokas moksliškai atrastas 1840 m., o 1841 m. pavadintas anglų gamtininko ir tyrinėtojo Džono Gilberto vardu. Gilbertas surinko keletą gyvūnų King George Sound Australijoje, tarp jų ir šį potoroką. Gilberto potorokas nebuvo pastebėtasdaugelį metų, nors XX a. septintajame dešimtmetyje daug žmonių jų ieškojo. Buvo manoma, kad ši rūšis išnykusi 120 metų, kol 1994 m. ji vėl buvo atrasta Two Peoples Bay gamtos rezervate. Liz Sinclair tyrinėjo valabijus ir į vieną iš savo spąstų pagavo potoroo.

Gyvenamoji aplinka

Potoros gyvena po tankiais krūmais ir krūmokšniais. Kad galėtų lengvai judėti, jie yra susikūrę tunelius ir takus krūmuose. Judėdami lėtai jie naudojasi visomis keturiomis kojomis, bet norėdami judėti greitai, gali šokinėti kaip kengūra. Potoroos yra naktiniai gyvūnai, todėl dienas praleidžia slėpdamiesi. Į lauką jos išeina tik labai dažnai. Gyvena nedidelėmis grupėmis, kurias sudaro 3-5 gyvūnai. Jie minta įvairių rūšių triufeliais ir grybais. Australijoje auga daugybė skirtingų rūšių triufelių, ir potoros mėgsta valgyti daugelį jų. Potoros turi aštrius trijų pirštų nagus, kurie padeda joms įkasti į žemę ir rasti dirvoje augančius triufelius. Juos suvalgę, potoros padeda savo atliekomis paskleisti triufelių sėklas.
Mokslininkai Gilberto Potoroo atliekose rado 40 skirtingų grybų rūšių.

Dauginimasis

Patelės per metus gali susilaukti dviejų kūdikių, tačiau vienu metu nešioja tik vieną. Kol auga pirmasis embrionas, jos gali išlaikyti antrą embrioną diapauzės būsenoje. Jei pirmasis kūdikis neišgyvena, antrasis gali pradėti augti iš karto. Nežinoma, kiek trunka Gilberto potoros nėštumas, bet manoma, kad jis toks pat kaip ir ilgasnukių potorų - apie 38 dienas. Gimęs
mažylis būna tik apie 1 cm ilgio. Motinos maiše jis gyvena apie 4 mėnesius.

Potoro gelbėjimas

Iš naujo atradus Gilberto potoroo, buvo sugauta daugiau gyvūnų, kad būtų galima pradėti jų veisimo programą. Tai padėtų padidinti potorokų skaičių. Per pirmuosius porą metų gimė keletas jauniklių, bet vėliau veisimas tiesiog nutrūko. Atlikta daugybė tyrimų, kurių metu nagrinėta, kuo jie minta ir kaip gyvena, tačiau vis dar nepavyksta pasiekti, kad potoros veistųsi nelaisvėje.

2001 m. buvo įkurta grupė, pavadinta Gilberto potoroo veiksmų grupe (GPAG). Ši grupė padeda šviesti ir pasakoti žmonėms apie Gilberto potoroo. Ji taip pat padeda rinkti lėšas Gilberto potoroo tyrimams ir veisimo nelaisvėje programoms.

2005 m. rugpjūtį į Baltąją salą buvo perkeltos trys potoros, vienas patinas ir dvi patelės. Šioje saloje nėra kitų gyvūnų, tokių kaip katės ir lapės, kurie galėtų suėsti potorous. Nuo to laiko dar keturios potoros buvo išsiųstos įkurti veisimosi koloniją.

Gilberto potoroo išlikimui gresia didelis pavojus. Dėl mažo ploto, kuriame jie gyvena, jie gali žūti per gaisrą krūmynuose. Lapės ir katės gali lengvai išžudyti visus potorous. Gali būti, kad potorousų nebus tiek daug, kad jie turėtų pakankamai genetinių skirtumų išgyventi po viruso. Dviejų tautų įlankoje nėra pakankamai natūralių krūmynų, o šalia draustinio yra per daug iškirsto ploto.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Gilberto potorokas?

A: Gilberto potoroo yra Australijos kupranugaris, dar vadinamas žiurkėnu kengūra, smailu veidu ir panašaus į triušį dydžio.

K.: Koks Gilberto potoroo apsaugos statusas?

A.: Gilberto potoroo įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą ir yra labiausiai nykstantis Australijos žinduolis ir kupranugaris.

K.: Kiek pasaulyje liko Gilberto potorokų?

A: Pasaulyje liko tik apie 40 Gilberto potorokų.

K: Kur Australijoje galima rasti Gilberto potoros?

A: Gilberto potoros gyvena nedidelėje maždaug 1 000 ha (2 471 akro) teritorijoje pietvakarių pakrantėje netoli Albany, Vakarų Australijoje, konkrečiai Two Peoples Bay gamtos rezervate.

K: Ar Gilberto potoros kur nors sėkmingai veisiasi?

A: Taip, Gilberto potoros buvo paleistos į netoliese esančią Baltąją salą ir sėkmingai veisiasi.

K: Kokia yra Bald Island veisimo programos reikšmė?

A.: Baltosios salos veisimo programa yra svarbi, nes ji padeda padidinti Gilberto potoro populiaciją, kuriai gresia didžiulis pavojus.

K: Kodėl svarbu saugoti Gilberto papūgas?

A.: Gilberto putinus svarbu saugoti, nes jie yra vieni rečiausių pasaulyje žinduolių ir atlieka svarbų vaidmenį palaikant savo ekosistemos biologinę įvairovę.