GNU laisvosios dokumentacijos licencija (GNU FDL arba tiesiog GFDL) – tai atvirojo turinio, pvz., programinės įrangos, kopijavimo laisvės licencija. Ją GNU projektui sukūrė Laisvosios programinės įrangos fondas (FSF). Iš pradžių ji buvo sukurta programinės įrangos dokumentams, tačiau gali būti taikoma ir kitų tipų kūriniams, pavyzdžiui, Vikipedijai. Tai copyleft tipo (kopijuojamoji kairė) licencija: ji leidžia laisvai kopijuoti, platinti ir keisti kūrinį, bet reikalauja, kad išvestiniai kūriniai būtų licencijuojami tokiomis pačiomis sąlygomis.

Kaip autorių teisių licencija, GFDL nustato teises ir pareigas tarp kūrinio autorių ir naudotojų. Jei kūrinys išleistas pagal GFDL, autorius leidžia kitiems jį atgaminti, platinti ir kurti išvestinius darbus, jeigu šie laikosi licencijos sąlygų. Svarbiausi reikalavimai apima:

  • pateikti visą licencijos tekstą kartu su kūriniu;
  • nurodyti visus ankstesnius kūrinio autorius ir pateikti jų atliktų pakeitimų istoriją;
  • jei tokios yra, išsaugoti ir nepašalinti invariantinių dalių (angl. invariant sections) – teksto dalių, kurias teisėjas leidžia palikti nekeičiama);
  • jei parašyti „priekinio“ arba „galinio“ viršelio tekstai (front-cover / back-cover texts), juos perleisti ir nurodyti pagal reikalavimus;
  • išvestiniams darbams taikyti tą pačią GFDL licenciją (t. y. stipri copyleft nuostata).

Invariantiškos dalys, viršelio tekstai ir praktiniai sunkumai

GFDL leidžia autoriui pažymėti tam tikras kūrinio dalis kaip invariantines. Tokios dalys negali būti pašalintos ar pakeistos taisyklėmis leidžiant ar platint atnaujintą kūrinį. Tai suteikia autoriui daugiau kontrolės, bet kartu riboja išvestinių darbų laisvę ir prieinamumą. Kitas specifinis reikalavimas yra privalomas viso licencijos teksto pateikimas kartu su kūriniu. Tai gali būti patogu spausdintoms knygoms (kur galima pridėti papildomą puslapį), bet sudėtinga arba net praktiškai neįvykdoma kūriniams, tokiais kaip nuotraukos, dainos ar memai.

Kūrinių derinimas ir suderinamumas su kitomis licencijomis

GFDL dažnai sunku derinti su kitomis atviro turinio licencijomis. Dėl to maišyti GFDL ir ne-GFDL turinį toje pačioje platinimo vienete gali būti neleidžiama, jeigu neįmanoma aiškiai atskirti, kurios dalys yra licencijuotos pagal GFDL. Pavyzdžiui, poezijos rinkinyje galima žymėti atskirus eilėraščius kaip GFDL ar ne-GFDL, tačiau muzikos kūrinių ar sudėtingų multimedijos dalių atveju tokio atskyrimo atlikti praktiškai sunku.

Keli svarbūs istorijos ir praktinės reikšmės aspektai

GFDL sukurta FSF dokumentacijai apsaugoti, o vėlesnės versijos (pvz., 1.1, 1.2 ir 1.3) pridėjo įvairių pataisų. Viena reikšminga naujovė buvo 1.3 versija, kuri leido tam tikroms viešoms žinių bazėms su specialiomis sąlygomis persiliscencijuoti į Vikipedijos atveju labiau suderintą Creative Commons licenciją (CC BY-SA). Dėl tokio sprendimo daugelis Vikipedijos straipsnių galiausiai buvo perkeltos arba licencijuotos ir pagal CC BY-SA, kas padidino turinio pritaikomumą ir leidžiamą maišymą su kitomis kūrybinėmis nuostatomis.

Kur GFDL naudojama ir kodėl ją renkasi autoriai

GFDL vis dar naudojama programinės įrangos dokumentacijai, vadovams, kai kuriems enciklopediniams darbams ar tekstiniam turiniui. Autoriai ją pasirenka, kai nori užtikrinti, kad jų tekstai liktų laisvi ir kad visi pakeitimai ir autoriai būtų tinkamai dokumentuojami. GFDL ypač svarbi ten, kur reikalingas stiprus copyleft principas dokumentams (analogiškai GPL programinės įrangos kodui).

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: užtikrina, kad išvestiniai darbai išliktų laisvi; reikalauja autorių ir pakeitimų nurodymo, kas padeda išlaikyti kūrinių istoriją ir kreditavimą.
  • Trūkumai: reikalavimas pateikti visą licencijos tekstą sunkiai suderinamas su trumpais ar ne-spausdinamais kūriniais; invariantinių dalių galimybė gali apriboti laisvę; sudėtingas derinimas su kitomis licencijomis.

Kaip laikytis GFDL reikalavimų (praktiniai patarimai)

  • Visada nurodykite autorius ir pateikite informaciją apie atliktus pakeitimus.
  • Pateikite visą licencijos tekstą su kūriniu arba nuorodą į tą tekstą, jei fizinis pateikimas neįmanomas (vis dėlto GFDL reikalauja pateikimo kartu su kopija, tad svarbu įvertinti konkrečią situaciją).
  • Jei darote išvestinį kūrinį, aiškiai pažymėkite, kurios dalys (jei tokių yra) yra invariantinės ar priskirtos priekinio/galinio viršelio tekstų, ir laikykitės nurodymų dėl jų išsaugojimo.
  • Prieš maišydami GFDL turinį su kita licencijuota medžiaga, įsitikinkite, ar tai teisėtai įmanoma; dažnai saugiausia vengti mišrių licencijų be aiškaus atitikties plano.

Išvada

GFDL yra galinga licencija dokumentams ir tekstiniam turiniui, suteikianti autoriams apsaugą per copyleft principą ir reikalaujanti kūrinių istorijos išsaugojimo. Tačiau jos praktiniai reikalavimai (viso licencijos teksto pateikimas, invariantinės dalys, sudėtingas suderinamumas su kitomis licencijomis) gali būti nepatogūs ar netribūs platesniam turinio panaudojimui. Dėl šių priežasčių daugelis kūrėjų ir projektų šiuolaikiniame internete renkasi lankstesnes Creative Commons licencijas (pvz., CC BY arba CC BY-SA), ypač kai svarbu turinio derinimas ir platus pakartotinis naudojimas.

Bet koks GFDL medžiagos naudojimas, pažeidžiantis GFDL sąlygas, gali būti autorių teisių pažeidimas. Prieš naudojant ar licencijuojant savo kūrinį pagal GFDL, verta pasitarti su teisiniu patarėju arba atidžiai perskaityti licencijos tekstą.