Anžu (Anjou) – Viduramžių grafystė Prancūzijoje: istorija ir valdovai

Anžu (Anjou) – viduramžių grafystės istorija ir valdovai: nuo Ingelgerio ir Anžuvino imperijos iki anglų ir prancūzų valdžios, kovų ir paveldėjimo.

Anžu (prancūziškas tarimas: [ɑ̃ʒu]) - buvusi grafystė, kunigaikštystė (1360 m.) ir provincija, kurios centras - Anžė miestas žemutiniame Luaros slėnyje Vakarų Prancūzijoje. Jos tradicinis lotyniškas pavadinimas buvo Andegavia. Regionas nuo seno buvo reikšmingas dėl palankaus klimato ir derlingų dirvų, čia klestėjo vynininkystė, žemės ūkis ir įvairios amatų šakos; Luaros slėnis taip pat pasižymi gausybe pilių ir rūmų, kuriuos statė vietos valdovai.

Geografinė padėtis ir gynyba. Anžu, arba tuometinis Anžu žygis (pasienio žemės), sudarė sieną tarp Neustrijos ir Akvitanijos ir taip pat ribojosi su Bretanės žemėmis. Ant juodos skalūnų uolos stovėjo romėnų tvirtovė Anžė (vėliau pertvarkyta ir praplėsta viduramžiais). Ji saugojo aplink ją tekančias Majeno ir Luaros upes, todėl rajonas turėjo strateginę reikšmę tiek gynybai, tiek prekybai.

Pradžia ir feodalinė struktūra. Anžu įkūrėjas arba pirmasis Anžu grafas buvo Ingelgeris, veikęs IX–X a. sandūroje. Iš jo kilusi grafų šeima pamažu išplėtė savo įtaką — per kelis šimtmečius Anžu grafystė išaugo į vieną svarbiausių Centro Vakarų Prancūzijos feodų.

Viduramžių galybė: Anžuvinų laikotarpis ir Angevinų imperija

Anžu tapo reikšmingu Europos galios centru, kai per dinastines santuokas ir paveldėjimus jis susijungė su Normandija ir vėliau su Anglija. Anžu pateko į svarbių dinastinių santykių lauką, o didžiausią reikšmę jam suteikė Plantagenetų (Anžuvinų) šeima.

1151–1199 m. grafystė faktiškai buvo susieta su Henriku II bei jo palikimu: Henriko II (karalius Anglijoje nuo 1154 m.) valdymas ir palikimas padarė Anžą dalimi platesnės Anžuvinų valdos, vadinamos kartais Anžuvino imperija. Jo (trečiasis) sūnus Ričardas Liūtaširdis perėmė titulus po tėvo ir ėmė valdyti didelį žemių kompleksą, kuris savo galybe apėmė teritorijas nuo Šiaurės Airijos (minint svarbesnes salyno valdas — paminėtas Ulsteris) iki Ispanijos pietinių regionų prie Pirėnų kalnų. Ričardas neturėjo teisėtų palikuonių, todėl 1199 m. Anžu trumpam perėjo jo sūnėnui Artūrui iš Bretanės (Bretanės kunigaikščio sūnui Džefriui). Anglijos karūna tuo metu atiteko jauniausiajam Ričardo broliui — Jonui.

Politinis konflikto taškas užsitęsė: 1203 m. karalius Jonas paėmė Artūrą į nelaisvę, o vėliau Artūro likimas nežinomas — jis daugiau niekada nebuvo matytas. 1204 m. Prancūzijos Pilypas II sugebėjo atimti Anžu iš Anglijos kontrolės ir inkorporuoti grafystę į karaliaus valdas. Tai ženkliai pakeitė regiono politinę priklausomybę.

Nuo kunigaikštystės iki provincijos

Vėlesniais amžiais Anžu išliko svarbia feudine valda: 1360 m. jis buvo pakeltas į kunigaikštystę ir atiteko princui Liudvikui, antrajam Prancūzijos Jono II sūnui, taip konsoliduojant valdžios ryšius su Karalyste. Nuo XIV a. Anžu dažnai buvo dalis platesnių dinastinių susitarimų — dukai ir kunigaikščiai iš Valuazų bei Angevinų šeimų turėjo tiek vietinės, tiek tarptautinės reikšmės (kai kurie Anžu valdovai tapo Neapolio karaliais ar siekė Italijos troškinių).

Anžu išliko kaip administracinė vienetė iki Prancūzijos revoliucijos, po kurios teritorijos buvo pertvarkytos pagal naują departamentų sistmą. Šiuolaikinėse ribose istorinė Anžu didžiąja dalimi atitinka dabartinį Meno ir Luaros departamentą, o dalys anksčiau priklaususių žemių įėjo į gretimus departamentus.

Kultūra, architektūra ir ekonomika

Anžu garsėjo savo pilių ir rūmų tinkle — bene žymiausia tvirtovė Anžė (Château d'Angers) ir kitos pilys slėnyje liudija apie regiono strateginę reikšmę. Įdomi kultūrinė mozaika susiformavo ir dėl prekybos per Luarą: uostai ir upių keliai skleidė žinias, prekes ir meną. Žemės ūkis (ypač vynuogininkystė) ir vietinės amatų dirbtuvės sudarė ekonominį pagrindą, o viduramžių miesteliai — svarbius administracijos ir religijos centrus.

Svarbiausi Anžu valdovai (santrauka)

• Ingelgeris — tradiciškai laikomas Anžu grafystės įkūrėju (IX–X a. sandūra).
• Fulkai (Foulques) — kelios kartos reikšmingų grafų (pvz., Fulkas Nerra, Fulkas II ir kt.), kurie stiprino Anžu karinę ir politinę galią.
• Geoffrey Martel (Geoffrey II) — XI a. figūra, padidinusi grafystės įtaką regione.
• Geoffrey Plantagenet (Geoffrey V) — XII a., per santuoką su Emme (Matilda) susiejo Anžu su Anglija.
• Henrikas II (Henrikas II, Plantagenetas) — perėmė Anžu ir tapo Anglijos karaliumi; pradėjo Anžuvinę (Angevin) dinastiją.
• Ričardas Liūtaširdis — Henriko II sūnus, garsus riteris ir valdovas; valdė dideles žemes Vakarų Europoje.
• Karalius Jonas (John) — Ričardo brolis, karaliavęs ir praradęs Prancūzijos žemes, tarp jų Anžu, kuri 1204 m. perėjo į Prancūzijos karaliaus rankas.
• Liudvikas (kunigaikštis nuo 1360 m.) — Jono II sūnus, pirmasis oficialus Anžu kunigaikštis po pakėlimo 1360 m.; nuo to laiko titulas išsilaikė iki revoliucijos.

Per visą savo istoriją Anžu balansavo tarp vietinės autonomijos ir platesnių karalystės ar tarptautinių ambicijų. Jo paveldas – tiek architektūrinis (pilys, bažnyčios), tiek kultūrinis (vietos tradicijos, vynai) – išlieka svarbiu Prancūzijos istorijos ir turizmo dalimi.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Anžu?

K: Kas buvo Anžu įkūrėjas arba pirmasis grafas?

K: Kaip Henrikas II tapo Anžu grafu?

K: Kas pakeitė Ričardą Liūtaširdį Anžu grafo poste?

K: Kas nutiko Artūrui tapus grafu?

K: Kada Pilypas II susigrąžino Anžu kontrolę?

K: Koks dabartinis buvusios Anžu provincijos atitikmuo?

Paieška pagal raidę