Ableizmas – apibrėžimas, formos, pavyzdžiai ir prevencija

Ableizmas (kartais vadinamas ir ablecentrizmu arba rečiau – disablizmu) yra išankstinis nusistatymas arba diskriminacija prieš neįgaliuosius. Terminas ėmė rastis XX a. pabaigoje (pirmą kartą užfiksuotas 1981 m.), tačiau patys požiūriai ir praktikos, kurios dabar klasifikuojamos kaip ableizmas, egzistuoja ilgą laiką. Ableizmas gali būti tyčinis arba netyčinis: dažnai žmonės nėra sąmoningi apie savo pažiūras, todėl ablecentrizmas gali pasireikšti nesąmoningai. Asmuo, turintis tokį išankstinį nusistatymą, kartais vadinamas ablecentristu. Ne visi sutaria, kas konkrečiai priskirtina ableizmui – tai gali būti tiek atskiro asmens elgesys, tiek institucijų ir visuomenės struktūros. Be to, neįgalūs žmonės taip pat gali turėti neigiamų požiūrių į kitus neįgaliuosius arba į patį savo neįgalumą – tai vadinama internalizuotuoju ableizmu. Kai kurie žmonės net neigia, kad ableizmas egzistuoja.

Formos

• Institucinis ableizmas: teisės, politikos ar paslaugų modeliai, kurie išskiria ar neatsižvelgia į neįgaliųjų poreikius (pvz., pastatai be privačių rampų, sveikatos priežiūros protokolai, ignoruojantys priežiūros poreikius).
• Attitydinis arba kultūrinis ableizmas: stereotipai, nuvertinantys, stigmatizuojantys ar medikalizuojantys negalią; kalba, kuri demonstruoja panieką arba „gailestį“ vietoje lygiaverčio požiūrio.
• Aplinkos (fizinis) ableizmas: neįgaliesiems neprieinamos viešosios ir privačios erdvės, transportas, informacija.
• Skaitmeninis ableizmas: interneto svetainių, programėlių ar prieigos įrankių nebuvimas (pvz., be alternatyvių tekstų, aiškios navigacijos, subtitrų vaizdo turiniuose).
• Darbo vietos ableizmas: diskriminacija įdarbinant, neteikiant būtinų pritaikymų arba išmetant iš karjeros galimybių dėl negalios.

Pavyzdžiai

• Visuomeninis pastatas neturinčios rampos arba lifto – fizinė kliūtis dalyvauti.
• Darbo skelbimai, reikalaujantys „pilnos fizinės galios“, nepateikiant galimybės aptarti pritaikymus.
• Kalba, kuri neigiamai apibūdina negalią (pvz., „pakabinti ant invalidų“ arba naudojant negatyvias metaforas), arba per daug „gailestingi“ pasakojimai, kurie išskiria žmogų kaip vien tik „ligos“ ar „trūkumo“ turį.
• Medicininis požiūris, kai neįgalumo balsas nėra išklausomas ir sprendimai priimami vien per sveikatos specialistų prizmę.
• Švietimo sistemos, kurios neįtraukia mokymosi pritaikymų arba stigmatizuoja mokinius su specialiaisiais poreikiais.
• Skaitmeninis turinys be alternatyvų – vaizdo įrašai be subtitrų arba svetainės, kurios neleidžia naudotis ekrano skaitytuvams.

Pasekmės

Ableizmas turi konkrečias socialines, ekonomines ir psichologines pasekmes: ribojamos švietimo ir darbo galimybės, mažesnės socialinės įtraukos galimybės, psichikos sveikatos problemos dėl stigmatizacijos ir izoliacijos. Institucinės kliūtys gali sustiprinti skurdą ir sveikatos prieigos nelygybę. Internalizuotas ableizmas gali lemti mažesnį savivertės jausmą ir vengimą reikalauti teisių ar pritaikymų.

Prevencija ir būdai kovoti

• Švietimas ir informuotumo didinimas: mokyti visuomenę apie negalios įvairovę, paneigti mitus ir stereotipus, skatinti kritinį požiūrį į kalbą ir vaizdinius.
• Universalaus dizaino principai: projektuoti viešąsias erdves, produktus ir paslaugas taip, kad juos galėtų naudoti kuo platesnis žmonių spektras be papildomų pritaikymų.
• Prieinamumo užtikrinimas: suteikti skaitmeninius ir fizinius pritaikymus (pvz., rampas, liftus, subtitrus, teksto alternatyvas, lankstus darbo grafikas).
• Politikos ir teisės aktai: įgyvendinti ir stiprinti teisines priemones, kurios draudžia diskriminaciją ir reikalauja pritaikymų.
• Neįgaliųjų įtraukimas sprendimų priėmime: sprendimus rengiančiose institucijose ir organizacijose turi dalyvauti patys neįgalūs žmonės bei jų organizacijos.
• Kultūrinė reprezentacija: įtraukti autentišką, įvairiapusę neįgaliųjų vaizdavimą žiniasklaidoje ir mene, vengiant vienpusiškų „mokymo“ ir „gailesčio“ naratyvų.
• Asmeninė atsakomybė ir sąmoningumas: peržiūrėti savo kalbą ir elgesį, klausytis neįgaliųjų patirčių, būti sąjungininku (ally) bei reaguoti į ableistiškus veiksmus.

Teisinė apsauga

Kai kuriose šalyse priimti įstatymai, kuriais siekiama apsaugoti neįgaliuosius nuo diskriminacijos, o tarptautiniu mastu Neįgaliųjų teisių konvencija (UN CRPD) taip pat draudžia tokią diskriminaciją ir ragina valstybes užtikrinti lygiavertę prieigą bei pritaikymus. Teisinė gynyba gali apimti skundų mechanizmus, atlygintinas priemones ir reikalavimus dėl pritaikymų darbe, švietime ir paslaugose.

Kaip elgtis kasdieniame gyvenime

• Klausykite ir tikėkite neįgaliųjų patirtimis – jie geriausiai žino savo poreikius.
• Naudokite pagarbią kalbą ir venkite stereotipų.
• Reikalaukite prieinamumo viešose erdvėse ir renginiuose.
• Jei esate darbdavys ar paslaugų teikėjas, aktyviai siūlykite pritaikymus ir kurkite įtraukią darbo aplinką.

Supratimas apie ableizmą ir aktyvus veiksmas padeda kurti lygesnę, teisingesnę visuomenę, kurioje neįgalūs žmonės turi lygias galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ableizmas?

K: Kada pirmą kartą buvo pavartotas žodis "ableizmas"?

K: Ar gali būti ableizmas tyčinis, ar netyčinis?

K: Kas turi tokį išankstinį nusistatymą?

K: Ar yra sutarimas, kokie dalykai laikomi ableistiniais?

K: Ar yra įstatymų, kurie apsaugo neįgaliuosius nuo diskriminacijos?

Paieška pagal raidę