Le Courrier yra prancūzų kalba leidžiamas dienraštis, kurio ištakos – Ženevoje. Pirmasis numeris pasirodė 1868 m. sausio 5 d. kaip sekmadienio leidinys. Iš pradžių jį skaitė gana nedidelė auditorija: dauguma Ženevos gyventojų tuo metu buvo protestantai, todėl jį skaitė nedaug katalikų. Nuo pat įkūrimo laikraštis daug dėmesio skyrė katalikiškoms vertybėms ir krikščioniškai tematikai.
1892 m. leidinys tapo kasdieniu dienraščiu. 1907 m., kai Ženevoje įsigaliojo Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, laikraščio paskirstymas ir finansinė padėtis šiek tiek pablogėjo, todėl spausdintų egzempliorių skaičius sumažėjo. Iki 1923 m. redakcijos linija buvo aiškiai krikščioniška ir konservatyvi; vėliau laikraščio kryptis pradėjo keistis – didesnį svorį įgavo socialinės ir visuomeninės temos, o politinė nuostata palengva pasuko link kairiųjų pažiūrų. Šis pokytis sukėlė tam tikrų nesutarimų su Katalikų bažnyčia.
1990–1996 m. laikraščio ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti; 1996 m. Bažnyčia nustojo teikti finansinę paramą, nurodydama nuomonių skirtumus ir redakcijos pozicijų tolimesnį nutolimą nuo tradicinio bažnytinio mokymo. Per pastaruosius dešimtmečius „Le Courrier“ išlaikė savarankiškesnę poziciją – derina regioninę, socialinę ir kultūrinę apžvalgą, dažnai užimdama progresyvesnę arba kritiškesnę nuostatą socialinių ir politinių klausimų atžvilgiu. Laikraštis taip pat bendradarbiauja su kitu Fribūro regiono katalikišku leidiniu La Liberté.
Per pastarąjį dešimtmetį „Le Courrier“ išlaikė kompaktišką tiražą: 2019 m. kasdien buvo spausdinama apie 7 000–8 000 egzempliorių. Be popierinio formato, leidinys veikia ir internete, siūlydamas prenumeratas bei skaitmeninį turinį, taip siekdamas pasiekti platesnę auditoriją bei prisitaikyti prie šiuolaikinių skaitymo įpročių.
Istoriškai „Le Courrier“ išsiskiria tuo, kad, nors kilo iš katalikiškų šaknų, laikui bėgant tapo svarbia regionine balsu, analizuojančiu socialines problemas, žmogaus teises, kultūrą ir vietos politiką. Šiandien jis yra vienas iš kelių Ženevoje leidžiamų prancūzų kalbos dienraščių, pasižymintis savitu redakcinio profilio deriniu – stiprus dėmesys vietos temoms ir atviras požiūris į visuomenines diskusijas.