Liancourt (Dokdo/Takeshima) uolos – teritorinis ginčas Korėjos ir Japonijos
Liancourt (Dokdo/Takeshima) uolos: istorija, okupacija ir ilgalaikis teritorinis ginčas tarp Pietų Korėjos ir Japonijos — pretenzijos, teisminiai siūlymai ir geopolitinė analizė.
Liancourt uolos (japoniškai Takešima 竹島, korėjietiškai Dokdo 독도) — mažų salų grupė Japonijos jūroje (korėjiečių ir dalies tarptautinės bendruomenės vartojamame terminologijoje — „Rytų jūra“). Šiuo metu salas administruoja ir saugo Pietų Korėjos pajėgos: ant didžiausios salos įrengta nuolatinė pakrančių apsaugos patranka ir keletas budinčių pareigūnų. Pavadinimas „Liancourt“ kilo nuo prancūzų banginių medžioklės laivo, o 1849 m. laivo įgula sudarė salų žemėlapį — dėl to jos kartais vadinamos ir Liancourt Rocks (pranc. Liancourt). Istoriniai pėdsakai, teisminės pretenzijos ir politinė retorika lėmė ilgalaikį teritorinį ginčą tarp Korėjos ir Japonijos.
Geografija
Ši uolų grupė susideda iš kelių mažų uolėtų salų ir skardžių; dvi pagrindinės — didesnioji ir mažesnioji uola — yra neapgyvendintos be civilinės infrastruktūros, išskyrus Pietų Korėjos policijos ir pakrančių apsaugos pastatus. Salos stūkso toli nuo pagrindinių žemyninių krantų, todėl jų teisinė priklausomybė turi įtakos aplinkinių vandenų ekonominiams teisių poreikiams, įskaitant žvejybos zonas ir galimus povandeninių išteklių išteklius.
Istorija ir pavadinimai
- Vardai: korėjiečių kalboje — Dokdo (독도), japonų — Takeshima (竹島). Tarptautinis pavadinimas „Liancourt“ kilo nuo prancūzų laivo pavadinimo; šią sąsają rodo ir istoriniai žemėlapiai bei keliautojų įrašai.
- Ankstesni įrašai: abi šalys pateikia istorinius dokumentus ir žemėlapius, kuriais grindžia savo pretenzijas. Korėjos pusė remiasi tradiciniais korejiečių jūriniais įrašais ir tam tikrais senoviniais žemėlapiais; Japonija pateikia savo istorinius įrodymus apie naudojimąsi salomis ir administracinį ryšį su Japonijos salomis.
- Modernus etapas: XIX–XX a. sandūroje salos pateko į tarptautinį dėmesį. 1905 m. Japonija įtraukė salas į savo administraciją; po Antrojo pasaulinio karo klausimas tapo sudėtingesnis ir buvo laikinai nesprendžiamas. 1952 m. Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė Rhee liniją, atskirdama vandenis, kuriuose buvo reikalaujama kontrolės, o 1954 m. Pietų Korėja nuolat įsikūrė salose, įrengdama policijos patrulius.
Teisinis ginčas ir tarptautinis kontekstas
Ginčas yra tiek teisinis, tiek politinis. Japonija siūlė spręsti prieštaravimus Tarptautiniame teisingumo teisme (Tarptautiniame teisingumo teisme), tačiau Pietų Korėjos vyriausybė atsisakė perduoti bylą teismui, argumentuodama, kad salos jau faktiškai ir istoriškai priklauso Korėjai. Abi šalys nuolatos pateikia dokumentus ir ekspertų išvadas, siekdamos sustiprinti savo teiginius.
Be Pietų Korėjos ir Japonijos, salų statusą kartais komentuoja ir tarptautinė bendruomenė; tačiau sprendimas nėra vienareikšmis ir dažnai priklauso nuo politinių sprendimų bei derybų. Konfliktas turi poveikį ne tik galutiniam suverenitetui, bet ir teisėms į žvejybą, energetinius išteklius bei karinę padėtį regione.
Administracija, saugumas ir incidentai
Nuo 1954 m. Pietų Korėja laikosi faktinės kontrolės: salose yra nuolatinis valstybės atstovų kontingentas (pakrančių apsauga, policija, kartais civilinės tarnybos). Dėl šios priežasties tiesioginis kontaktas tarp Japonijos ir Pietų Korėjos institucijų ant salų praktiškai neįmanomas be politinio susitarimo. Nuo XX a. vidurio fiksuoti keli su incidentais susiję įvykiai — protestai, žvejybos ginčai, kartu ir retkarčiais pakilusi diplomatinių santykių įtampa.
Ekonominė ir ekologinė reikšmė
Salos geografinė padėtis suteikia reikšmę dėl žvejybos plotų ir galimų povandeninių išteklių (dujų, naftos potencialo), todėl abi šalys nenori prarasti prieigos prie aplinkinių vandenų. Be to, uolose ir jų apylinkėse gyvena įvairios jūros paukščių, jūros augalijos ir kiti jūriniai organizmai — todėl ekologinė apsauga taip pat yra svarbi.
Kultūrinė reikšmė ir viešoji nuotaika
Šis ginčas tapo svarbiu nacionaliniu simboliu abiejose šalyse. Viešoji nuomonė ir politinė retorika dažnai sustiprina reikalavimus dėl suvereniteto, todėl klausimas lengvai neleidžiasi į kompromisus. Abi valstybės naudoja diplomatinę, teisinę ir viešąją priemonę, norėdamos sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje erdvėje.
Išvados
Liancourt (Dokdo/Takeshima) uolos — tai ne tik mažos uolos vandenyne, bet ir sudėtingas tarptautinis klausimas, kuriame susikerta istorija, teisė, geostrategija ir nacionalinės emocijos. Kol abi šalys neranda bendro sprendimo arba neatkakliai nesuranda teisinio pritarimo tarptautinėse institucijose, salų statusas išlieka ginčytinas.
Pastaba: istorinius, teisėtumo ir faktinius teiginius abi šalys interpretuoja savaip; ši apžvalga pateikia neutralią santrauką pagrindinių aspektų be išankstinių vertinimų.
Žemėlapis
Geografija
| Liancourt uolos | |
| Ginčijamos salosKiti | |
|
| |
| Liankūro uolų vieta Japonijos jūroje | |
| Geografija | |
| Vieta | {{{vietovė}} |
| Koordinatės | 37°14′30″ ŠIAURĖS PLATUMOS 131°52′0″ RYTŲ ILGUMOS / 37.24167° ŠIAURĖS PLATUMOS 131.86667° RYTŲ ILGUMOS / 37.24167; 131.86667 |
| Iš viso salų | 90 (37 nuolatinė žemė) |
| Pagrindinės salos | Rytų salelė, Vakarų salelė |
| Plotas | 0,18745 km2 |
| Administruoja | |
|
| |
| Apskritis | Ulleung apskritis, Šiaurės Gjongsangas |
| Teigė | |
| Miestas | Okinošima, Šimanė |
|
| |
| Apskritis | Ulleung apskritis, Šiaurės Gjongsangas |
Liankūro uolas sudaro dvi salelės, kurios viena nuo kitos nutolusios 150 metrų. Šios salelės vadinamos Vakarų ir Rytų salelėmis. Vakarinė salelė yra didesnė iš dviejų salelių. Iš viso čia yra apie 90 salelių ir rifų. Salos ir uolos yra vulkaninės kilmės. Iš viso 37 iš šių salelių pripažintos nuolatine sausuma. Rytinė salelė susiformavo prieš 4,5 mln. metų. Ulleungdo susiformavo 2 mln. metų vėliau. Abi jos sparčiai eroduoja ir nyksta.
Bendras salelių plotas yra apie 187 450 kvadratinių metrų. Aukščiausias jų taškas - 169 metrai vakarinėje salelėje. Vakarinės salelės plotas yra apie 88 640 kvadratinių metrų, rytinės - apie 73 300 kvadratinių metrų. Liankūro uolos yra apie 131°52′ rytų ilgumos ir apie 37°14′ šiaurės platumos. Vakarinė salelė yra o rytinė - . Pagrindinės salų pakrantės linijos nuo žemyninės Korėjos nutolusios 217 km, o nuo pagrindinės Japonijos salos (Honšiū) - 212 km. Artimiausia Korėjos teritorija (Ulleung-do) yra už 87 km ir gali būti matoma giedromis dienomis; artimiausia Japonijos teritorija (Oki salos) yra už 157 km.
Vakarinę salelę sudaro viena viršūnė. Pakrantėje yra daug urvų. Rytinės salelės uolos yra apie 10-20 m aukščio. Čia yra du urvai, iš kurių galima patekti į jūrą, taip pat krateris.
Ekonomika
Salelėse apsistojo 40 korėjiečių,[] keli Korėjos telekomunikacijų paslaugų teikėjai (SK Telecom, KT ir LG U+) taip pat įrengė stoteles ant Liancourt uolų, kad salelės būtų įtrauktos į Pietų Korėjos belaidžio telefono ryšio tinklą.[] Iš Ulleungdo taip pat reguliariai kursuoja keltai.
Nors pačiose salelėse beveik negyvenama, jas supančioje išskirtinėje ekonominėje zonoje yra turtingų žvejybos plotų ir galimų gamtinių dujų atsargų. Nuo 2006 m. tikėtinų išteklių nerasta. Aplink saleles gyvena įvairios žuvys, taip pat jūros dumbliai, dumblis, jūros šliužai ir moliuskai. Pagrindiniai žvejybos laimikiai šioje vietovėje yra kalmarai, Aliaskos polakai, menkės ir aštuonkojai. Yra 102 jūros dumblių rūšys, nors daugelis jų neturi ekonominės vertės.
Ši vietovė buvo viena didžiausių jūrų liūtų (Zalophus californianus japonicus) veisyklų, gera jų medžioklės vieta, o Meidži laikotarpio pabaigoje (1868-1912 m.) čia buvo galima gauti abalonų. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio jūrų liūtus salelėse stebėjo savanoriai sargybiniai.
Daugiau kaip 900 Korėjos piliečių teigia, kad gyvena salose. Tą patį tvirtina daugiau kaip 2 000 japonų. Tačiau tik du žmonės, susituokusi korėjiečių pora, ten gyvena nuolat.
Turizmas
Kadangi salos yra priskiriamos gamtos rezervatui, turistams reikia specialių leidimų, kad jie galėtų nusileisti salelėse, o ne tik apskristi aplink jas. 2003 m. ir 2004 m. buvo užregistruoti atitinkamai 1 507 ir 1 597 turistai. Lankytojai dažniausiai atplaukia laivu iš Ulleungdo.
2005 m. salelėse įvyko pirmoji vestuvių ceremonija. Pietų Korėjos pora šią vietą pasirinko protestuodama prieš Japonijos teritorines pretenzijas.
Klimatas
Liancourt Rocks gali būti atšiaurios oro sąlygos. Taip yra dėl jos vietos ir mažo dydžio. Kartais žiemą laivai negali prisišvartuoti dėl stipraus šiaurės vakarų vėjo. Klimatas yra šiltas ir drėgnas. Jam didelę įtaką daro šiltos jūros srovės. Visus metus daug lyja (vidutiniškai per metus - 1324 mm), kartais iškrenta sniegas. Dažnai pasitaiko rūkas. Vasarą vyrauja pietų vėjai. Pavasarį, kai vanduo aplink saleles yra vėsiausias, jo temperatūra siekia apie 10 laipsnių Celsijaus. Rugpjūtį sušyla iki maždaug 25 laipsnių Celsijaus.
Ekologija
Kaip ir Ulleung Do, salelės yra vulkaninės uolienos, tik su plonu dirvožemio ir samanų sluoksniu. Salelėse užfiksuota apie 80 rūšių augalų, daugiau kaip 22 rūšių paukščių ir 37 rūšių vabzdžių, be vietinės jūrinės gyvūnijos.
Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios kartu su vietine augalija ir gyvūnija pasodinta medžių ir kai kurių rūšių gėlių. (Pagal tarptautinę teisę medžiai būtini, kad salelės būtų pripažintos natūraliomis salomis, o ne rifais).
XX a. dešimtajame dešimtmetyje Pietų Korėja Liankūro uolas paskelbė gamtos paminklu Nr. 336. Kai kurie paukščiai iš tikrųjų gyvena salose, tačiau dauguma jų jomis naudojasi tik kaip tarpine stotele prieš skrisdami kitur. Salose gyvena šakotoji peteliškė, dryžuotasis kiras ir juodakakliai čiurliai. Tačiau pastaraisiais metais ant uolų suskaičiuotų perinčių paukščių populiacija mažėja.
1999 m. Pietų Korėjos vyriausybė šias saleles paskelbė specialia saugoma aplinkos teritorija. Jos yra senesnės už visas kitas Korėjos vulkanines salas, įskaitant Ulleungdo.
2005 m. buvo paskelbta, kad Korėjos Respublikos mokslininkai prie salelių esančiuose vandenyse nustatė tris naujas bakterijų gentis ir penkias naujas rūšis. Šios gentys yra Dokdonella koreensis, Dokdonia donghaenensis ir Donghae dokdoensis. Naujai nustatytos rūšys yra Virgilbacillus dokdoensis, Maribacter dokdoensis, Marimonas dokdoensis, Polaribacter dokdoensis ir Porphyrobacter dokdoensis.
Strateginė vieta
Salelės yra svarbios ne tik dėl ekonominių priežasčių[] , bet ir dėl karinių priežasčių[] . Kartais jos buvo karinė bazė, ypač per Rusijos-Japonijos karą. Pietų Korėjos vyriausybė salelėse pastatė radiolokacinę stotį ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelę, kad galėtų stebėti užsienio karines jūrų pajėgas[] .
Papildoma ginčo pastaba
Pietų Korėjos ginkluotosios pajėgos 1952-1965 m., kol buvo nustatyta Syngman Rhee linija, paėmė į nelaisvę 3929 ir nužudė 44 japonus. Pietų Korėjos ir Japonijos ginčas dėl salų paaštrėjo 2008 m., kai naujuose japonų mokykliniuose vadovėliuose buvo paminėtos salos, o liepos mėn. juose apsilankė Pietų Korėjos ministras pirmininkas. Prieš dešimt metų salose negyveno nė vienas žmogus. Tačiau Pietų Korėja ėmė apgyvendinti salą, kad sustiprintų savo pretenzijas. Pietų Korėja tvirtina, kad salynas anksčiau vadinosi Usan-do arba Sokdo, o vėliau pakeitė pavadinimą, tačiau nėra istorinių įrodymų, kurie patvirtintų, kada pavadinimas buvo pakeistas.
1951 m. Rusko dokumentuose teigiama, kad "Kalbant apie Dokdo salą, kitaip dar vadinamą Takešima arba Liankūro uolomis, šis paprastai negyvenamas uolų darinys, mūsų žiniomis, niekada nebuvo laikomas Korėjos dalimi ir maždaug nuo 1905 m. buvo Japonijos Šimanės prefektūros Oki salų filialo jurisdikcijoje. Neatrodo, kad Korėja kada nors anksčiau būtų reiškusi pretenzijas į šią salą."
Istorija
512 m.: 13-aisiais Silos karaliaus Jijeungo metais Isabu užkariavo Skėčių šalį ir prijungė ją prie Silos teritorijos (Trijų karalysčių metraščiai).
An Yong-bok, žvejys : ir 1693 shogunate gedulas, Japonija prievarta pašalintas ir rasti, kodėl vandenyne netoli Ulleungdo į Dokdo ir Ulleung sala yra Korėjos teritorija Seogye gauti (karaliavimo Annals.History).
Banpo Uldo Ulleung sala karaliui Gojong, imperatoriaus dekretas Nr. 41 : 1900, logistikos ir vadovas ir kaip Dokdo uldogun į bus jurisdikcijos rezultatas
Takešima 1905 m: Japonija, Dokdo, (Takešima), Shimane ir kaip skaičius 40, ir kad Japonija bus rezultatas (Japonija-Korėja sutartis 1905 m. lapkričio 1905, prarasti suverenitetą,).
1907 m.: Ulleungdo ir Dokdo, Gangvono provincijos jurisdikcija dviem etapais perduota Gjongsango provincijai.
1946 m. : gho scapin in (Allied Supreme Command) (vyriausioji sąjungininkų vadavietė) subparagraph at 677 pagal Japonija pašalinta iš Dokdo kontrolės.
Dokdo : 1953 ir savanorių (Colon 32 agentai, hongsunchil) garnizono organizacijos.
Ir 1956 m. : Nacionalinė policija, Dokdo dėl išlaidų.
Dokdo : 1981 m., pirmoji gyventojo registracijos kortelė (Choi Jong-Duk Dodong-ri, Ulleung-eup, įsigyta 67).
1982 m. paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe ir paskelbtas gamtos paminklu Nr. 336 (Dokdo jūros dumblių veisimosi vieta).
1998 m. - Šinhano ir Japonijos žvejybos susitarimo pasirašymas.
Valstybės įvardyta kultūros vertybė : 1999 m. ir valdymo organizacijos ir gamtos paminklas Nr. 336, Dokdo a pavadinimo keitimo valdymo gairės, kultūros paveldo (→ Dokdo a Dokdo dumblių reprodukcijos gamtos išteklių apsaugos teritorija).
Dodong-ri nusipirko 42 : partijos numeris 76 / Administracinis suskirstymas : pavadinimas ir numeris (Dodong-ri → Rytų sala ir Dokdo, (atidarymas. - 1 klasė - 2 klasė : regionai), 2000 → Dokdo, kalnas, 37-1.
Dokdo ir Informacijos ir ryšių ministerija : 2003 m. pašto numeris "799-805".
2005: 11 viešųjų teritorijų (Dongdo), įskaitant taką (Leidimų įvažiuoti sistema → Perėjimas prie ataskaitų teikimo sistemos) ir Zip Bungyeong (1-37 kalnai → 1-96 gatvės), panaikinimas.
Ir 2008 m: Naujo adreso "Dokdo Kim Isabu" ir "Dokdo An Yong-bok gil" suteikimas pagal pasikeitimus.
Ieškoti