Senovės Aleksandrijos biblioteka buvo viena didžiausių ir reikšmingiausių senovės pasaulio knygų kolekcijų. Ji įsikūrė Aleksandrijoje, Egipte, ir klestėjo valdant Ptolemėjų dinastijai, tapdama svarbiu kultūros ir mokslo centru. Bibliotekos įkūrimą siekia su III a. pr. m. e. – ji galėjo būti sumanyta ir pradėta kaupti Ptolemėjo I Sotero arba jo sūnaus Ptolemėjaus II Philadelpho laikais.

Senovės lotynų kalba biblioteka buvo vadinama "ALEXANDRINA BYBLIOTHECE" (žr. paveikslėlį dešinėje). Graikiškas terminas bibliotheke (βιβλιοθήκη), kurį vartojo daugelis to meto istorikų, reiškia knygų kolekciją, o ne būtinybę kokį nors atskirą pastatą, todėl tiksli bibliotekos struktūra ir organizacija išlieka dalinai neaiški.

Įkūrimas ir paskirtis

Ptolemėjų valdovai skatino mokslą ir meną, rėmė tyrėjus ir kaupti tekstus. Biblioteka buvo susieta su Mouseion (mokslų namais) – akademine institucija, kurioje gyveno, dirbo ir diskutavo mokslininkai. Biblioteka atliko kelis pagrindinius vaidmenis: rinko ir saugojo tekstus iš viso žinomo pasaulio, finansavo ir skatino vertimus bei kritinius leidimus, rengė komentarus ir enciklopedines apžvalgas, taip pat tarnavo kaip informacijos centras valstybinei administracijai.

Kolekcija ir veikla

Kolekcija buvo renkami labai aktyviai: Ptolemėjai leido konfiskuoti tekstus, arba užsisakyti kopijas, dažnai kopijavimo darbai vyko laivų uostuose – atplaukusio krovinio rankraščiai būdavo nukopijuojami, originalai dedami į biblioteką, o kopijos grąžinamos savininkams. Tokiu būdu į Aleksandriją pateko tekstai iš Graikijos, Azijos, Indijos ir kitų regionų.

Apie ritinių skaičių senovės šaltiniai skiriasi: vieni mini šimtus tūkstančių ritinių, kiti skaičius mažina. Šiuolaikiniai tyrėjai dažniau laiko realistiškesne prielaida, kad kolekcija galėjo siekti nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių ritinių, priklausomai nuo laikotarpio ir to, ar skaičiuojami tik pagrindiniai fondai, ar ir palyginti mažesnės saugyklos.

Žymūs mokslininkai ir darbai

  • Callimachus – sudarė garsų katalogą (Pinakes), kuriame buvo aprašyti autorių vardai ir jų kūriniai; tai laikoma vienu ankstyvųjų bibliografijos pavyzdžių.
  • Euclidas – dirbo Aleksandrijoje; čia galėjo susiformuoti jo geometrijos darbai.
  • Eratosthenes – atliko žinomus Žemės apimties apskaičiavimus ir dirbo bibliotekoje kaip bibliotekininkas.
  • Kiti žymūs mokslininkai: Aristarchus, Hipparchus, Herophilus ir daugelis kitų, kurie bibliotekoje vykdė tyrimus astronomijos, geografijos, medicinos, literatūros ir filosofijos srityse.

Organizacija ir katalogavimas

Biblioteka nebuvo vien tik saugykla – ji turėjo organizacines priemones: katalogus, dėstymo ir kopijavimo dirbtuves (skriptorijus), specialistus, kurie redagavo tekstus, ruošė kritines anotacijas. Callimacho Pinakes padėjo susisteminti autorių kūrinius pagal temas ir žanrus, tai palengvino prieigą prie informacijos ir tapo pavyzdžiu vėlesniems bibliotekų katalogams.

Naikinimas ir nuostoliai

Tiksli Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimo istorija yra sudėtinga ir ginčytina. Daugelyje šaltinių minima, kad bibliotekai buvo padaryta žala daugiau nei vieną kartą. Svarbiausi įvykiai, kuriuos dažnai sieja su nuostoliais, yra:

  • 48 m. pr. m. e. – Julijaus Cezario palaikoma įtampa ir miesto gaisras, kuris galimai sugriovė dalį uosto sandėlių ir galėjo sunaikinti dalį ritinių; istorikai nesutaria, ar tai paveikė pagrindinę bibliotekos kolekciją, ar tik papildomas saugyklas.
  • III a.–IV a. pr. m. e. – politinės ir karinės audros, įskaitant imperatoriaus Aureliano karinius veiksmus, kada Aleksandrija patyrė reikšmingų sukrėtimų.
  • jeigu minimas Serapeumas (didelis šventovės-komplekso kompleksas), jis galėjo tapti vienu iš vėlesnių saugojimo punktų ir būti sunaikintas IV a. pabaigoje, kartu praradus dalį likusių rinkinių. Taip pat egzistuoja vėlesnių pasakojimų apie musulmonų valdinių sprendimus – tačiau šios versijos dažnai laikomos istoriškai nepatikimomis arba prasimanytomis.

Šių įvykių poveikis nebuvo vienareikšmiškai įrodytas: daugelis tyrėjų pabrėžia, kad bibliotekos „kūnas“ tikriausiai nyko palaipsniui – dėl karų, perimamų administracinių centrų svarbos, ekonominių sąlygų ir lėto literatūros kopijavimo per ilgus amžius. Rankraščiai taip pat išsisklaidė: daug kūrinių išliko vėlesnėse kopijose, kuriuos perdavė Bizantija, Sirijos ir arabų rankraštininkai.

Paveldas

Aleksandrijos biblioteka paliko neišdildomą pėdsaką kultūroje ir moksle: ji suformavo idėją valstybės remiamo mokslo centro, kur tyrėjai gyveno ir dirbo kartu, modelį. Bibliotekos metodai – katalogavimas, kritinis redagavimas, vertimų ir komentarų rengimas – tapo pamatiniais akademinės veiklos principais vėlesnėse tradicijose.

Modernus simbolinis tęsinys – Bibliotheca Alexandrina, atidaryta 2002 m. Aleksandrijoje, – siekia atgaivinti senovės bibliotekos idėjas, tapti tarptautiniu mokslo ir kultūros centru bei atkurti dalį prarastos intelektualinės sanklodos.

Apibendrinant, Aleksandrijos biblioteka buvo ne vien pastatas: tai buvo intelektinė institucija, katalizatorius vertimams, redakcijoms ir mokslinei bendruomenei. Jos praradimas buvo didžiulė netektis senovės kultūrai, tačiau nemažai žinių iš jos tradicijos išliko per vėlesnius kopijavimo ir vertimų tinklus.