Aleksandrijos biblioteka

Senovės Aleksandrijos biblioteka buvo didelė ir reikšminga senovės pasaulio biblioteka. Ji buvo įkurta Aleksandrijoje, Egipte. Biblioteka klestėjo globojama Ptolemėjų dinastijos ir veikė kaip svarbus mokslo centras. Ji buvo pastatyta III a. pr. m. e.

Senovės lotynų kalba biblioteka buvo vadinama "ALEXANDRINA BYBLIOTHECE" (žr. paveikslėlį dešinėje). Graikiškas terminas bibliotheke (βιβλιοθήκη), kurį vartojo daugelis to meto istorikų, reiškia knygų kolekciją, o ne kokį nors pastatą. Tai apsunkina istorijos ir chronologijos nustatymą.

Biblioteka buvo sumanyta ir atidaryta valdant Ptolemėjui I Soterui arba jo sūnui Ptolemėjui II.

Užrašas apie Tiberijų Klaudijų Balbilį iš Romos (mirė apie 79 m. po Kr.), kuris patvirtina, kad Aleksandrijos biblioteka tam tikra forma turėjo egzistuoti pirmajame amžiuje (5-oje eilutėje: "ALEKSANDRINA BYBLIOTHECE") .

Jo sunaikinimas

Plutarchas (46-120 m. po Kr.) rašė, kad 48 m. pr. m. e. lankydamasis Aleksandrijoje Julijus Cezaris galėjo netyčia sudeginti biblioteką, kai padegė savo laivus, norėdamas sužlugdyti Achilo bandymą apriboti jo galimybes bendrauti jūra. Pasak Plutarcho pasakojimo, šis gaisras išplito į dokus, o paskui ir į biblioteką.

Tačiau ši įvykių versija nėra patvirtinta šiuolaikiniuose Cezario vizito aprašymuose. Iš tikrųjų pagrįstai nustatyta, kad jo kolekcijos dalys buvo iš dalies sunaikintos kelis kartus prieš ir po I a. pr. m. e. Šiuolaikinė nuomonė sunaikinimą priskiria koptų krikščionių Aleksandrijos arkivyskupui Teofiliui, kuris 391 m. paragino sunaikinti Serapeumą - dukters biblioteką ir dievo Serapio šventyklą.

Biblioteka kaip mokslinių tyrimų institucija

Anot seniausių šaltinių, biblioteką iš pradžių organizavo Aristotelio mokinys Demetrijus iš Falerono, valdant Ptolemėjui I Soterui (apie 367 m. pr. m. e. - apie 283 m. pr. m. e.).

Biblioteką sudarė peripatos (pasivaikščiojimo takas), sodai, bendro valgomojo patalpa, skaitykla, paskaitų ir posėdžių salės. Tačiau tikslus išplanavimas nėra žinomas. Šio modelio įtaka dar ir šiandien gali būti pastebima universitetų miestelių išplanavime. Žinoma, kad bibliotekoje buvo komplektavimo skyrius (galbūt pastatytas netoli stelažų arba arčiau uosto) ir katalogavimo skyrius. Salėje buvo lentynos, skirtos ritinių kolekcijoms (nes knygos tuo metu buvo ant papiruso ritinėlių), vadinamos bibliotekais (βιβλιοθῆκαι). Sklido gandai, kad sienoje virš lentynų iškaltas garsus užrašas: Sielos gydymo vieta.

Tai buvo pirmoji žinoma biblioteka, sukaupusi rimtą knygų kolekciją iš kitų šalių. Bibliotekai buvo pavesta surinkti visas pasaulio žinias. Tai ji darė vykdydama agresyvią ir gerai finansuojamą karališkąją užduotį, apimančią keliones į Rodo ir Atėnų knygų muges ir knygų traukimo iš kiekvieno į uostą atplaukusio laivo politiką. Jie saugojo originalius tekstus ir darė jų kopijas, kurias siųsdavo savininkams. Aleksandrija dėl savo dirbtinio dvikrypčio uosto, jungiančio žemyną ir Faroso salą, priėmė prekybą iš Rytų ir Vakarų ir netrukus tapo tarptautiniu prekybos centru bei pagrindiniu papiruso, o netrukus ir knygų gamintoju.

Bibliotekoje taip pat dirbo daugybė tarptautinių mokslininkų. Bibliotekos fondai pasipildė naujais matematikos, astronomijos, fizikos, gamtos istorijos ir kitų sričių darbais. Aleksandrijos bibliotekoje pirmą kartą buvo sumanytas ir pradėtas taikyti mokslinis metodas, o jo empiriniai standartai pritaikyti rimtai tekstų kritikai. Kadangi tas pats tekstas dažnai egzistavo keliose skirtingose versijose, lyginamoji tekstų kritika buvo labai svarbi siekiant užtikrinti jų tikslumą. Įsitikinus, kopijos būdavo gaminamos mokslininkams, karališkosios šeimos nariams ir turtingiems bibliofilams visame pasaulyje, o ši prekyba atnešdavo bibliotekai pajamų. Aleksandrijos bibliotekos redaktoriai ypač gerai žinomi dėl savo darbo su Homero tekstais. Žymesni redaktoriai paprastai turėjo ir vyriausiojo bibliotekininko titulą. Tarp jų, be kita ko, buvo,

Zenodotas (III a. pr. m. e. pradžia)
Kalimachas (III a. pr. m. e. pradžia), pirmasis bibliografas ir pirmojo bibliotekos katalogo "Pinakes" kūrėjas.
Apolonijus iš Rodo (III a. pr. m. e. vidurys)
Eratostenas (III a. pr. m. e. pabaiga)
Aristofanas iš Bizantijos (II a. pr. Kr. pradžia)
Aristarchas iš Samotrakės (II a. pr. m. e. pabaiga).
Euklidas.

Bibliotekos kolekcija, jau garsėjusi antikiniame pasaulyje, vėlesniais metais tapo dar garsesnė. Kolekciją sudarė papiruso ritiniai, ir nors pergamento kodeksai daugiausia buvo naudojami kaip pažangesnė rašymo medžiaga po 300 m. pr.

Vienas rašto kūrinys gali užimti kelis ritinius. Sakoma, kad karalius Ptolemėjas II Filadelfas (309-246 m. pr. m. e.) nustatė 500 000 ritinių kaip bibliotekos tikslą. Markas Antonijus esą kaip vestuvinę dovaną Kleopatrai bibliotekai padovanojo daugiau kaip 200 000 ritinių (paimtų iš didžiosios Pergamo bibliotekos). Karlas Saganas (Carl Sagan) seriale "Kosmosas" teigia, kad bibliotekoje buvo beveik milijonas ritinių, nors kiti ekspertai apskaičiavo mažesnį skaičių. Bibliotekos rodyklė neišliko, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio ir įvairovės galėjo būti kolekcija.

Galbūt perdėtas pasakojimas apie tai, kaip bibliotekos kolekcija tapo tokia didelė. Ptolemėjo III Egipto įsaku visi miesto svečiai turėjo atiduoti visas knygas ir ritinius. Tuomet oficialūs raštininkai skubiai perrašydavo šiuos raštus, kai kurios kopijos buvo tokios tikslios, kad originalai buvo sudėti į biblioteką, o kopijos pristatytos nieko neįtariantiems savininkams. Šis procesas taip pat padėjo sukurti knygų rezervą palyginti naujame mieste.

Pasak Galeno, Ptolemėjas III prašė atėniečių leidimo pasiskolinti originalius Eskilo, Sofoklio ir Euripido raštus, už kuriuos atėniečiai pareikalavo milžiniškos penkiolikos talentų sumos kaip garantijos. Ptolemėjas su džiaugsmu sumokėjo mokestį, bet originalus pasiliko bibliotekai.

Aleksandrijos biblioteka buvo atidaryta 2002 m. netoli senosios bibliotekos vietos.

Senovės Aleksandrijos biblioteka.

Susiję puslapiai