Aleksandrijos biblioteka – senovės mokslo centras Ptolemėjų laikais

Senovės Aleksandrijos biblioteka buvo viena didžiausių ir reikšmingiausių senovės pasaulio knygų kolekcijų. Ji įsikūrė Aleksandrijoje, Egipte, ir klestėjo valdant Ptolemėjų dinastijai, tapdama svarbiu kultūros ir mokslo centru. Bibliotekos įkūrimą siekia su III a. pr. m. e. – ji galėjo būti sumanyta ir pradėta kaupti Ptolemėjo I Sotero arba jo sūnaus Ptolemėjaus II Philadelpho laikais.

Senovės lotynų kalba biblioteka buvo vadinama "ALEXANDRINA BYBLIOTHECE" (žr. paveikslėlį dešinėje). Graikiškas terminas bibliotheke (βιβλιοθήκη), kurį vartojo daugelis to meto istorikų, reiškia knygų kolekciją, o ne būtinybę kokį nors atskirą pastatą, todėl tiksli bibliotekos struktūra ir organizacija išlieka dalinai neaiški.

Įkūrimas ir paskirtis

Ptolemėjų valdovai skatino mokslą ir meną, rėmė tyrėjus ir kaupti tekstus. Biblioteka buvo susieta su Mouseion (mokslų namais) – akademine institucija, kurioje gyveno, dirbo ir diskutavo mokslininkai. Biblioteka atliko kelis pagrindinius vaidmenis: rinko ir saugojo tekstus iš viso žinomo pasaulio, finansavo ir skatino vertimus bei kritinius leidimus, rengė komentarus ir enciklopedines apžvalgas, taip pat tarnavo kaip informacijos centras valstybinei administracijai.

Kolekcija ir veikla

Kolekcija buvo renkami labai aktyviai: Ptolemėjai leido konfiskuoti tekstus, arba užsisakyti kopijas, dažnai kopijavimo darbai vyko laivų uostuose – atplaukusio krovinio rankraščiai būdavo nukopijuojami, originalai dedami į biblioteką, o kopijos grąžinamos savininkams. Tokiu būdu į Aleksandriją pateko tekstai iš Graikijos, Azijos, Indijos ir kitų regionų.

Apie ritinių skaičių senovės šaltiniai skiriasi: vieni mini šimtus tūkstančių ritinių, kiti skaičius mažina. Šiuolaikiniai tyrėjai dažniau laiko realistiškesne prielaida, kad kolekcija galėjo siekti nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių ritinių, priklausomai nuo laikotarpio ir to, ar skaičiuojami tik pagrindiniai fondai, ar ir palyginti mažesnės saugyklos.

Žymūs mokslininkai ir darbai

• Callimachus – sudarė garsų katalogą (Pinakes), kuriame buvo aprašyti autorių vardai ir jų kūriniai; tai laikoma vienu ankstyvųjų bibliografijos pavyzdžių.
• Euclidas – dirbo Aleksandrijoje; čia galėjo susiformuoti jo geometrijos darbai.
• Eratosthenes – atliko žinomus Žemės apimties apskaičiavimus ir dirbo bibliotekoje kaip bibliotekininkas.
• Kiti žymūs mokslininkai: Aristarchus, Hipparchus, Herophilus ir daugelis kitų, kurie bibliotekoje vykdė tyrimus astronomijos, geografijos, medicinos, literatūros ir filosofijos srityse.

Organizacija ir katalogavimas

Biblioteka nebuvo vien tik saugykla – ji turėjo organizacines priemones: katalogus, dėstymo ir kopijavimo dirbtuves (skriptorijus), specialistus, kurie redagavo tekstus, ruošė kritines anotacijas. Callimacho Pinakes padėjo susisteminti autorių kūrinius pagal temas ir žanrus, tai palengvino prieigą prie informacijos ir tapo pavyzdžiu vėlesniems bibliotekų katalogams.

Naikinimas ir nuostoliai

Tiksli Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimo istorija yra sudėtinga ir ginčytina. Daugelyje šaltinių minima, kad bibliotekai buvo padaryta žala daugiau nei vieną kartą. Svarbiausi įvykiai, kuriuos dažnai sieja su nuostoliais, yra:

• 48 m. pr. m. e. – Julijaus Cezario palaikoma įtampa ir miesto gaisras, kuris galimai sugriovė dalį uosto sandėlių ir galėjo sunaikinti dalį ritinių; istorikai nesutaria, ar tai paveikė pagrindinę bibliotekos kolekciją, ar tik papildomas saugyklas.
• III a.–IV a. pr. m. e. – politinės ir karinės audros, įskaitant imperatoriaus Aureliano karinius veiksmus, kada Aleksandrija patyrė reikšmingų sukrėtimų.
• jeigu minimas Serapeumas (didelis šventovės-komplekso kompleksas), jis galėjo tapti vienu iš vėlesnių saugojimo punktų ir būti sunaikintas IV a. pabaigoje, kartu praradus dalį likusių rinkinių. Taip pat egzistuoja vėlesnių pasakojimų apie musulmonų valdinių sprendimus – tačiau šios versijos dažnai laikomos istoriškai nepatikimomis arba prasimanytomis.

Šių įvykių poveikis nebuvo vienareikšmiškai įrodytas: daugelis tyrėjų pabrėžia, kad bibliotekos „kūnas“ tikriausiai nyko palaipsniui – dėl karų, perimamų administracinių centrų svarbos, ekonominių sąlygų ir lėto literatūros kopijavimo per ilgus amžius. Rankraščiai taip pat išsisklaidė: daug kūrinių išliko vėlesnėse kopijose, kuriuos perdavė Bizantija, Sirijos ir arabų rankraštininkai.

Paveldas

Aleksandrijos biblioteka paliko neišdildomą pėdsaką kultūroje ir moksle: ji suformavo idėją valstybės remiamo mokslo centro, kur tyrėjai gyveno ir dirbo kartu, modelį. Bibliotekos metodai – katalogavimas, kritinis redagavimas, vertimų ir komentarų rengimas – tapo pamatiniais akademinės veiklos principais vėlesnėse tradicijose.

Modernus simbolinis tęsinys – Bibliotheca Alexandrina, atidaryta 2002 m. Aleksandrijoje, – siekia atgaivinti senovės bibliotekos idėjas, tapti tarptautiniu mokslo ir kultūros centru bei atkurti dalį prarastos intelektualinės sanklodos.

Apibendrinant, Aleksandrijos biblioteka buvo ne vien pastatas: tai buvo intelektinė institucija, katalizatorius vertimams, redakcijoms ir mokslinei bendruomenei. Jos praradimas buvo didžiulė netektis senovės kultūrai, tačiau nemažai žinių iš jos tradicijos išliko per vėlesnius kopijavimo ir vertimų tinklus.

Biblioteka kaip mokslinių tyrimų institucija

Anot seniausių šaltinių, biblioteką iš pradžių organizavo Aristotelio mokinys Demetrijus iš Falerono, valdant Ptolemėjui I Soterui (apie 367 m. pr. m. e. - apie 283 m. pr. m. e.).

Biblioteką sudarė peripatos (pasivaikščiojimo takas), sodai, bendro valgomojo patalpa, skaitykla, paskaitų ir posėdžių salės. Tačiau tikslus išplanavimas nėra žinomas. Šio modelio įtaka dar ir šiandien gali būti pastebima universitetų miestelių išplanavime. Žinoma, kad bibliotekoje buvo komplektavimo skyrius (galbūt pastatytas netoli stelažų arba arčiau uosto) ir katalogavimo skyrius. Salėje buvo lentynos, skirtos ritinių kolekcijoms (nes knygos tuo metu buvo ant papiruso ritinėlių), vadinamos bibliotekais (βιβλιοθῆκαι). Sklido gandai, kad sienoje virš lentynų iškaltas garsus užrašas: Sielos gydymo vieta.

Tai buvo pirmoji žinoma biblioteka, sukaupusi rimtą knygų kolekciją iš kitų šalių. Bibliotekai buvo pavesta surinkti visas pasaulio žinias. Tai ji darė vykdydama agresyvią ir gerai finansuojamą karališkąją užduotį, apimančią keliones į Rodo ir Atėnų knygų muges ir knygų traukimo iš kiekvieno į uostą atplaukusio laivo politiką. Jie saugojo originalius tekstus ir darė jų kopijas, kurias siųsdavo savininkams. Aleksandrija dėl savo dirbtinio dvikrypčio uosto, jungiančio žemyną ir Faroso salą, priėmė prekybą iš Rytų ir Vakarų ir netrukus tapo tarptautiniu prekybos centru bei pagrindiniu papiruso, o netrukus ir knygų gamintoju.

Bibliotekoje taip pat dirbo daugybė tarptautinių mokslininkų. Bibliotekos fondai pasipildė naujais matematikos, astronomijos, fizikos, gamtos istorijos ir kitų sričių darbais. Aleksandrijos bibliotekoje pirmą kartą buvo sumanytas ir pradėtas taikyti mokslinis metodas, o jo empiriniai standartai pritaikyti rimtai tekstų kritikai. Kadangi tas pats tekstas dažnai egzistavo keliose skirtingose versijose, lyginamoji tekstų kritika buvo labai svarbi siekiant užtikrinti jų tikslumą. Įsitikinus, kopijos būdavo gaminamos mokslininkams, karališkosios šeimos nariams ir turtingiems bibliofilams visame pasaulyje, o ši prekyba atnešdavo bibliotekai pajamų. Aleksandrijos bibliotekos redaktoriai ypač gerai žinomi dėl savo darbo su Homero tekstais. Žymesni redaktoriai paprastai turėjo ir vyriausiojo bibliotekininko titulą. Tarp jų, be kita ko, buvo,

• Zenodotas (III a. pr. m. e. pradžia)
• Kalimachas (III a. pr. m. e. pradžia), pirmasis bibliografas ir pirmojo bibliotekos katalogo "Pinakes" kūrėjas.
• Apolonijus iš Rodo (III a. pr. m. e. vidurys)
• Eratostenas (III a. pr. m. e. pabaiga)
• Aristofanas iš Bizantijos (II a. pr. Kr. pradžia)
• Aristarchas iš Samotrakės (II a. pr. m. e. pabaiga).
• Euklidas.

Bibliotekos kolekcija, jau garsėjusi antikiniame pasaulyje, vėlesniais metais tapo dar garsesnė. Kolekciją sudarė papiruso ritiniai, ir nors pergamento kodeksai daugiausia buvo naudojami kaip pažangesnė rašymo medžiaga po 300 m. pr.

Vienas rašto kūrinys gali užimti kelis ritinius. Sakoma, kad karalius Ptolemėjas II Filadelfas (309-246 m. pr. m. e.) nustatė 500 000 ritinių kaip bibliotekos tikslą. Markas Antonijus esą kaip vestuvinę dovaną Kleopatrai bibliotekai padovanojo daugiau kaip 200 000 ritinių (paimtų iš didžiosios Pergamo bibliotekos). Karlas Saganas (Carl Sagan) seriale "Kosmosas" teigia, kad bibliotekoje buvo beveik milijonas ritinių, nors kiti ekspertai apskaičiavo mažesnį skaičių. Bibliotekos rodyklė neišliko, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio ir įvairovės galėjo būti kolekcija.

Galbūt perdėtas pasakojimas apie tai, kaip bibliotekos kolekcija tapo tokia didelė. Ptolemėjo III Egipto įsaku visi miesto svečiai turėjo atiduoti visas knygas ir ritinius. Tuomet oficialūs raštininkai skubiai perrašydavo šiuos raštus, kai kurios kopijos buvo tokios tikslios, kad originalai buvo sudėti į biblioteką, o kopijos pristatytos nieko neįtariantiems savininkams. Šis procesas taip pat padėjo sukurti knygų rezervą palyginti naujame mieste.

Pasak Galeno, Ptolemėjas III prašė atėniečių leidimo pasiskolinti originalius Eskilo, Sofoklio ir Euripido raštus, už kuriuos atėniečiai pareikalavo milžiniškos penkiolikos talentų sumos kaip garantijos. Ptolemėjas su džiaugsmu sumokėjo mokestį, bet originalus pasiliko bibliotekai.

Aleksandrijos biblioteka buvo atidaryta 2002 m. netoli senosios bibliotekos vietos.

Senovės Aleksandrijos biblioteka.

Paieška pagal raidę