Milerio-Urėjaus eksperimentas
Millerio ir Urey'aus eksperimentas (arba Urey-Millerio eksperimentas) buvo eksperimentas, kurio metu iš neorganinių junginių buvo gaminami organiniai junginiai naudojant tam tikrą energiją.
Buvo siekiama imituoti hipotetines sąlygas, kurios, kaip manoma, buvo ankstyvojoje Žemėje (Hadėjo arba ankstyvojo archėjo amžiuje). Tai buvo gyvybės cheminės kilmės bandymas. Eksperimentas tikrino Aleksandro Oparino ir J. B. S. Haldane'o hipotezę, kad pirmykštės Žemės sąlygos buvo palankios cheminėms reakcijoms, kurių metu iš neorganinių pirmtakų sintetinami organiniai junginiai. Klasikiniu gyvybės kilmės eksperimentu laikomas eksperimentas buvo atliktas 1952 m., o 1953 m. jį paskelbė Stanley Milleris ir Haroldas Urey iš Čikagos universiteto.
Po Millerio mirties 2007 m. mokslininkai ištyrė užplombuotus buteliukus, išsaugotus po originalių eksperimentų. Jiems pavyko įrodyti, kad pirminių Millerio eksperimentų metu buvo pagaminta daugiau kaip 20 skirtingų aminorūgščių. Tai gerokai daugiau nei iš pradžių nurodė Mileris ir daugiau nei 20 natūraliai gyvenime pasitaikančių aminorūgščių.
Eksperimentas
Naujausi susiję tyrimai
Be to, kai kurie duomenys rodo, kad pirminė Žemės atmosfera galėjo būti kitokios sudėties nei Milerio ir Urėjaus eksperimento metu naudotos dujos. Yra daug įrodymų apie didelius ugnikalnių išsiveržimus prieš 4 mlrd. metų, dėl kurių į atmosferą galėjo patekti anglies dioksido, azoto, vandeniliosulfido (H2 S) ir sieros dioksido (SO2 ). Atliekant eksperimentus su šiomis dujomis, be tų, kurios buvo naudojamos pirminiame Millerio ir Urey'aus eksperimente, buvo gauta daugiau įvairių molekulių.
Atkreipkite dėmesį, kad į Žemę krintančiose meteoritų dulkėse yra organinių junginių, įskaitant aminorūgštis. Todėl susidomėjimas abiogeneze ir gyvybės kilme persikėlė į klausimą, kaip susiformavo ląstelės ir didelės makromolekulės.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Milerio ir Urėjaus eksperimentas?
A.: Milerio-Urėjaus eksperimentas buvo eksperimentas, kurio metu iš neorganinių junginių buvo gaminami organiniai junginiai naudojant tam tikrą energiją. Jį 1952 m. atliko ir 1953 m. paskelbė Stanley Milleris ir Haroldas Urey iš Čikagos universiteto, ir juo buvo tikrinama Aleksandro Oparino ir J. B. S. Haldane'o hipotezė, kad sąlygos pirmykštėje Žemėje buvo palankios cheminėms reakcijoms, kurių metu iš neorganinių pirmtakų sintetinami organiniai junginiai.
K: Ką mokslininkai galėjo įrodyti po Millerio mirties?
A: Po Millerio mirties 2007 m. mokslininkai ištyrė užantspauduotus buteliukus, išsaugotus po originalių eksperimentų, ir sugebėjo įrodyti, kad Millerio eksperimentų metu buvo pagaminta daugiau nei 20 skirtingų aminorūgščių - gerokai daugiau, nei buvo nurodyta iš pradžių, ir daugiau nei 20, kurios natūraliai pasitaiko gyvybėje.
K: Kas atliko eksperimentą?
A: Eksperimentą atliko Stanley Milleris ir Haroldas Urey Čikagos universitete.
K.: Kas buvo tikrinama šiuo eksperimentu?
A: Šiuo eksperimentu buvo tikrinama Aleksandro Oparino ir J. B. S. Haldane'o hipotezė, kad sąlygos pirmykštėje Žemėje buvo palankios cheminėms reakcijoms, kurių metu iš neorganinių pirmtakų buvo sintetinami organiniai junginiai, t. y. buvo tikrinama cheminė gyvybės kilmė ankstyvojoje Žemėje (Hadėjuje arba ankstyvajame archėjuje).
K: Kada buvo atliktas šis eksperimentas?
A: Šį eksperimentą 1952 m. atliko ir 1953 m. paskelbė Stanley Milleris ir Haroldas Urey iš Čikagos universiteto.
K: Kiek aminorūgščių buvo pagaminta šio eksperimento metu?
A: Mokslininkai nustatė, kad šio eksperimento metu susidarė daugiau nei 20 skirtingų aminorūgščių - gerokai daugiau, nei buvo nurodyta iš pradžių, ir daugiau nei 20, kurios natūraliai pasitaiko gyvoje gamtoje.
K: Kokio tipo energija buvo naudojama šio eksperimento metu? Atsakymas: Šio eksperimento metu buvo naudojama tam tikra energija, kad iš neorganinių junginių būtų pagaminti organiniai junginiai.
