Aleksandras Ivanovičius Oparinas (1894 m. kovo 2 d. Uglič, Rusija - 1980 m. balandžio 21 d. Maskva) - sovietų biochemikas.
Jis pasižymėjo savo idėjomis apie gyvybės kilmę ir parašė ankstyvą knygą "Gyvybės kilmė". Viena iš jo idėjų buvo ta, kad deguonis naikina organines molekules, būtinas ankstyvajai gyvybei vystytis. Vėliau buvo nustatyta, kad Žemės atmosferoje iš pradžių beveik nebuvo deguonies.
Jis taip pat tyrinėjo augalų biochemiją ir fermentines reakcijas augalų ląstelėse. Jis sukūrė pramoninės biochemijos pagrindus SSRS.
Gyvybės kilmės teorija
Oparinas yra geriausiai žinomas dėl savo hipotezės apie gyvybės kilmę iš cheminės evoliucijos. Jo idėją dažnai vadina Oparino–Haldane hipoteze, nes panašų požiūrį nepriklausomai siūlė ir britų biologas Dž. B. S. Haldane'as. Oparinas teigė, kad priešistorinėje Žemėje organinės molekulės galėjo susidaryti vandeniniuose tirpaluose — vadinamojoje „pirminėje sriuboje“ (primordial soup) — ir palaipsniui jungtis į vis sudėtingesnius junginius.
Vienas iš svarbiausių Oparino pasiūlymų buvo koncepcija apie koacervatus — polimerų ir kitų organinių dalelių agregatus, sudarančius atskiras sąveikos zonas (laikinus „lašelius“), kurie galėjo kaupti medžiagas, keistis su aplinka, iš dalies atkartoti tam tikrus elgesio bruožus ir taip priminti pirmykščius protėvius ląstelių evoliucijai. Vėlesni eksperimentai, pvz., Sidnėjaus Foxo proteinoidų mikrosferos ir Miller–Urey tipo sintezės, parodė, kad organinių molekulių sintezė ir savarankiškos struktūros formavimasis pratyme yra įmanomi, nors pilnas gyvybės atsiradimo mechanizmas išlieka sudėtingas ir prieštaringas klausimas.
Tyrimai augalų biochemijos ir fermentų
Be kilmės hipotezių, Oparinas daug dirbo su augalų biochemija, nagrinėjo fermentines reakcijas augalų ląstelėse, jų reguliaciją ir medžiagų apykaitą. Jo darbai prisidėjo prie supratimo, kaip fermentai veikia augaluose ir kaip šias žinias galima pritaikyti praktikoje — tiek moksle, tiek pramoniniams procesams.
Pramoninė biochemija ir mokslo organizavimas
Oparinas aktyviai dalyvavo sovietinės biochemijos plėtroje: organizavo laboratorijas, ruošė mokslininkus ir prisidėjo prie pramoninės biochemijos pagrindų kūrimo SSRS. Jo vadovaujami tyrimai padėjo vystytis biotechnologinėms ir agrocheminėms taikomosioms sritims, kurios buvo svarbios šalies ūkiui ir pramonei.
Paskelbti darbai ir įtaka
Pagrindinis jo veikalas — knyga, dažnai minima kaip Gyvybės kilmė (rus. „Происхождение жизни“), išleista 1924 m. — tapo vienu svarbiausių bandymų sistemingai suformuluoti hipotezę apie cheminę gyvybės kilmę. Nors nuo tada kilo naujų idėjų (pvz., RNR pasaulis, alternatyvios sintetinės trasos), Oparino mintys davė postūmį tiek teorinei, tiek eksperimentinei tyrimų krypčiai ir įkvėpė daugelį tolesnių eksperimentų, įskaitant klasikinius Miller–Urey bandymus.
Paveldas ir kritika
Oparino teorija ilgainiui buvo tiek patvirtinama, tiek koreguojama: aptikta, kad ankstyvosios Žemės sąlygos, energijos šaltiniai (ūženos, mėnulio-santykiniai sprogimai, vulkanizmas), kietųjų paviršių ir mineralų vaidmuo, bei cheminių reakcijų kelių įvairovė yra reikšmingi. Taip pat atsirado alternatyvios hipotezės (pvz., hidroterminiai ventiliai, mineralinės katalizės, meteoritinės sintezės idėjos). Nepaisant to, Oparinas lieka kertine figūra gyvybės kilmės teorijų istorijoje ir sovietinės biochemijos raidai reikšmingu mokslininku.
Jo darbai ir teorijos — tiek pradinės idėjos apie deguonies trūkumą ankstyvos atmosferos sąlygomis, tiek koncepcija apie savarankiškus organinių dalelių „lašelius“ — yra nuolat nagrinėjami, išplėtojami ir integruojami į platesnį tarpdalykinį supratimą apie biologinės sudėtingumo atsiradimą.