Mollicutes yra bakterijų klasė, kuri pasižymi tuo, kad neturi bakterinės ląstelės sienelės. Dėl to jos yra labai lankstaus (pleomorfinio) formų, jautrios osmosiniams pokyčiams ir natūraliai atsparios antibiotikams, veikiančiam ląstelės sienelę (pvz., β‑laktaminams). Geriausiai žinoma šios klasės Mycoplasma gentis.

Morfologija ir genomika

Mollicutes yra labai maži mikroorganizmai — dažniausiai apie 0,2–0,3 μm dydžio — ir turi labai mažą genomą. Jų membrana paprastai turi sterolių (pvz., cholesterolio), ko dauguma kitų bakterijų neturi, todėl kultivuojant reikalinga speciali maistinė terpė. Dėl ląstelės sienelės nebuvimo mollicutės dažnai turi įvairias netaisyklingas formas.

Judėjimas ir elgsena

Dauguma mollicučių juda slysdamos (gliding motility) arba priglunda ir slenka palei šeimininko paviršių. Kai kurios rūšys, pvz. Spiroplasma, yra spiralinės formos ir juda sukdamosi, panašiai kaip siūlinės bakterijos.

Ekologija ir patogenezė

Mollicutes yra įvairių gyvūnų ir augalų parazitai, dažnai gyvenantys šeimininko ląstelėse arba jų paviršiuje. Daugelis rūšių gali sukelti žmogaus bei gyvūnų ligas.

  • Žmonių infekcijos: kai kurios Mycoplasma rūšys ir Ureaplasma prisitvirtina prie kvėpavimo takų arba urogenitalinio trakto ląstelių — pavyzdžiui, prie plaučių arba šlaplės. Tai gali lemti atypinę pneumoniją (pvz., M. pneumoniae), negonokinį uretritą, gimdos kaklelio uždegimus ir naujagimių bei nėščiųjų problemas.
  • Augalų patogenai: Fitoplazma ir Spiroplasma yra augalų patogenai, kurių pernešėjai yra vabzdžiai. Šios bakterijos gyvena augalo floemoje (sultų laidinėje sistemoje) ir sukelia geltonavimą, augimo deformacijas, „witches’-broom“ efektą, vaisių deformacijas ir sultų mažėjimą.

Perdavimas

Žmonių mollicutės perduodamos skirtingais keliais: per kvėpavimo lašelius, lytinius kontaktus ar vertikaliai iš motinos vaikui. Augalų fitoplazmas ir kai kurias Spiroplasma rūšis perneša sapą siurbiančios buveinės — dažniausiai skraidantys vabzdžiai; tradiciškai minimi kaip pernešėjai yra Homoptera grupės atstovai (pvz., cikados, skydinukai, lapgraužiai) — vabzdžiai, kurių burnos dalys įkišamos į augalą, kad iščiulptų jo sultis.

Diagnostika ir gydymas

Mollicutės dažnai sunkiai auga įprastinėse laboratorinėse terpėse (ypač fitoplazmos, kurios iki šiol negali būti patikimai kultivuojamos be augalų ar vabzdžių ląstelių), todėl diagnostikai plačiai naudojami molekuliniai metodai (PCR), serologija ir specializuotos kultūros su steroliais. Dėl ląstelės sienelės nebuvimo β‑laktaminiai antibiotikai yra neveiksmingi; dažniausiai naudojami makrolidai, tetraciklinai arba fluorochinolonai, priklausomai nuo infekcijos tipo ir atsparumo profilio. Atsiranda vis daugiau atvejų, kai mollicutės turi atsparumo mechanizmus, todėl gydymui reikia atsargumo ir mikrobiologinio patvirtinimo.

Prevencija ir valdymas

  • Žmonėms: higiena, atsakingas seksualinis elgesys, ankstyva diagnostika ir tinkamas antibiotikų pasirinkimas.
  • Augalams: vabzdžių pernešėjų kontrolė, sveikų sodinukų naudojimas, fitosanitarinės priemonės ir, kai įmanoma, selekcinė genetinė atsparumo veislių auginimas.

Svarbios savybės (santrauka)

  • Neturi bakterinės ląstelės sienelės — pleomorfiškumas, atsparumas β‑laktaminams.
  • Maži dydžiu ir nedideli genomai — minimalūs metaboliniai takai.
  • Membranoje yra sterolių; kai kurios rūšys hidrolizuoja urea (pvz., Ureaplasma).
  • Gali būti žmogaus, gyvūnų ir augalų parazitai; perduodami tiesiogiai arba per vabzdžius.

Mollicutes yra svarbi medicinos, veterinarijos ir augalininkystės sritis dėl savo unikalių biologinių savybių, gebėjimo sukelti ligas skirtingiems šeimininkams ir sudėtingų diagnostikos bei kontrolės iššūkių. Tyrimai apie jų genomus ir signalinius mechanizmus padeda geriau suprasti minimalų gyvybės komplektą ir rasti naujus kovos su šiomis bakterijomis būdus.