Mona Liza (dar žinoma kaip La Gioconda arba La Joconde) yra XVI a. portretas, nutapytas aliejiniais dažais Leonardo da Vinčio Renesanso laikotarpiu Florencijoje, Italijoje. Tai vienas žinomiausių ir labiausiai aptariamų vaizduojamosios dailės kūrinių: daugelis žmonių mėgina atspėti jos paslaptingą šypseną, o paveikslas yra dažnai citatas, kopijuojamas ir interpretacijų objektas. Luvras teigia, kad apie 80 proc. jo lankytojų ateina specialiai pamatyti Monos Lizos.

Kas pavaizduota

Ilgą laiką tradiciškai manoma, kad paveiksluose pavaizduota Lisa Gherardini, Francesco del Giocondo žmona. Giorgio Vasari, pirmasis Leonardo biografas, taip pat nurodė tokį identitetą. Vėliau, 2008 m., rankraščių ekspertas daktaras Arminas Šlechteris (Armin Schlechter) aptiko Heidelbergo universiteto bibliotekoje užrašų, kuriuos parašė Florencijos miesto tarnautojas Agostino Vespucci, – tai sustiprino Vasario prielaidą, kad sėdinčio žmogaus modelis galėjo būti būtent Liza del Giocondo. Visgi dėl galutinio ir absoliutaus įrodymo trūkumo buvo keliamos ir alternatyvios teorijos: pavyzdžiui, kad tai galėtų būti Leonardos motina Katerina ar net Leonardo autoportretas.

Tapymo eiga ir savininkai

Leonardas pradėjo tapyti Moną Lizą apie 1503–1504 m. Florencijoje, tačiau prie darbo grįžo ir vėlesniais metais. Kaip rašo Giorgio Vasari, po ketverių metų praleistų prie paveikslo Leonardo jį paliko nevisiškai užbaigtą. 1516 m. Leonardas paveikslą nusiuntė į Prancūziją, kur jį įsigijo Prancūzijos Pranciškus I. Paveikslas anksčiau kabėjo Fontenblo rūmuose, vėliau – Versalio rūmuose. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos NapoleonasI jį pakabino savo miegamajame Tiuilerijų rūmuose; galiausiai paveikslas pateko į Luvrą, kur yra eksponuojamas iki šiol.

Kompozicija ir technika

„Mona Liza“ išsiskiria subtilia kompozicija ir Leonardo taikoma technika. Paveiksle moteris pavaizduota trijų ketvirčių figūra, rankos atsiremusios ant porankio – tai pozicija, kuri tuo metu tapo modernia ir darė įtaką vėlesniems portretams. Leonardas naudojo smulkų dažų sluoksniavimą ir rafinuotą sfumato techniką (perėjimų tarp šviesos ir šešėlio neryškumas), todėl veido bruožai ir šypsena atrodo gyvi ir kintantys stebint iš skirtingų kampų. Fono peizažas – miglotas, atmosferiškas, su keliomis tarsi išnykstančiomis reljefinėmis linijomis – suteikia erdvės pojūtį ir kontrastuoja su šilta figūros plastika.

Išmatavimai, medžiagos ir būklė

Paveikslas yra santykinai nedidelis: maždaug 77 × 53 cm. Jis nutapytas aliejumi ant medinės lentos (tradiciškai minima liepa arba kita panaši mediena). Per šimtmečius paveikslas buvo restauruotas keletą kartų; dėl savo vertės ir jautrumo aplinkos poveikiui dabar jis saugomas už apsauginio stiklo ir prižiūrimas profesionalų, taikant griežtas klimato ir apšvietimo sąlygas.

Vagystė, vandalizmai ir saugumas

„Mona Liza“ buvo ne kartą tarpstaudoma istorinių įvykių ir incidentų. Labiausiai išgarsėjo 1911 m. vagystė – paveikslą iš Luvro pavogė restauratorius Vincenzo Peruggia, kuris laikė jį du metus, kol paveikslą rado ir grąžino 1913 m. Pastebimų vandalizmo bandymų taip pat buvo XX a. viduryje ir vėliau: prie paveikslo buvo mėginta langstyti ar mėtoti daiktus, todėl apsaugos priemonės nuolat stiprėjo. Šiuo metu paveikslas eksponuojamas apsauginėje vitrinose iš šarvuoto stiklo, o ekspozicijos salė yra griežtai saugoma.

Reikšmė ir kultūrinė įtaka

„Mona Liza“ tapo ne tik meno istorijos ikona, bet ir populiariosios kultūros simboliu. Jos šypsena, kompozicija ir Leonardos meistriškumas įkvėpė milijonus reprodukcijų, karikatūrų, mokslinių tyrimų ir interpretacijų įvairiose meno, literatūros bei mokslo srityse. Paveikslas simbolizuoja Renesanso žmogaus tyrimą – tiek techninį meistriškumą, tiek žmogaus asmenybės ir vidinio pasaulio vaizdavimą.

Šis paveikslas tebėra intensyviai tyrinėjamas – tarpdisciplininiai moksliniai metodai (pigmentų analizė, dendrochronologija, infraraudonųjų spindulių tyrimai) ir toliau papildo žinias apie jo kilmę, tapymo eigą ir restauravimo istoriją. Nepaisant to, daugelis detalių – ypač apie pilną modelio identitetą ir kai kurias tapybos niuansus – vis dar traukia dėmesį ir skatina diskusijas.