Oppidum: kas tai? Ikikariniai miestai, keltai ir romėnai
Oppidum: atraskite ikikarinės Europos miestus — oppidų istoriją, keltų gyvenvietes ir romėnų perimtį nuo piliakalnių iki urbanizacijos.
Oppidum (daugiskaita oppida) - lotyniškas žodis, reiškiantis pagrindinę gyvenvietę bet kurioje senovės Romos administracinėje teritorijoje. Žodis kilęs iš ob-pedum - "uždara erdvė". Šis savo ruožtu galėjo kilti iš protoindoeuropiečių žodžio *pedóm-, reiškiančio "užimtą erdvę" arba "pėdsaką". Terminas romėnų šaltiniuose dažnai atspindėjo romėnų požiūrį į vietines, dažniausiai keltų, gyvenvietes — ne visada tai, kaip jas vadino pačios bendruomenės.
Kas buvo oppidum?
Julijus Cezaris didesnes keltų geležies amžiaus gyvenvietes, kurias rado Galijoje, vadino oppida. Šiandien taip apibūdiname dideles ikikarines (vėlyvojo geležies amžiaus) gyvenvietes, paplitusias Vakarų ir Vidurio Europoje. Oppidos galėjo būti įvairaus dydžio — nuo kelių hektarų iki kelių šimtų hektarų — ir pasižymėjo santykinai aukštu gyventojų tankumu, struktūruotu gyvenimo planu bei specializuoto darbo zonomis.
Struktūra ir gynyba
Daugelis oppidų išaugo iš piliakalnių, tačiau jų vietos ir forma labai skyrėsi. Daug dažniausiai minimų bruožų:
- suplanuotas sienų ir vartų statymas, dažnai naudojant specifines technikas (pvz., medinėmis sijomis ir akmenimis sutvirtintos konstrukcijos, vadinamos „murus gallicus“);
- erdvus išplanavimas su gatvėmis, aikštėmis, amatininkų ir turgaviečių zonomis;
- strateginė padėtis — kalvose arba prie svarbių kelių bei upių, leidusi kontroliuoti aplinkines teritorijas ir prekybos maršrutus.
Ne visos oppidos buvo tik tvirtovės: kai kurios labiau priminė administracines ir prekybines širdis, kur dominavo sandėliai, dirbtuvės ir viešosios erdvės, o gynyba buvo papildomas, ne vienintelis tikslas.
Funkcijos — politinės, ekonominės ir kultūrinės
Oppidos atliko kelias funkcijas vienu metu. Jos buvo:
- politinių genčių centrų vietos — čia galėjo vykti posėdžiai, sutartys ir ritualai;
- prekybos ir amatininkų centrai — rastos dirbinių dirbtuvės, lydyklos, žaliavų saugyklos, o kai kur buvo ir monetų kaldinimo veikla;
- reliiginės ir simbolinės reikšmės vietos — kai kurie oppidų kvartalai turėjo šventyklas arba ritualines vietas.
Dėl savo dydžio ir išteklių oppidai tapo regioninio masto centrais, formuojančiais politinę hierarchiją tarp genčių — Cezaris mini, kad kiekviena Galijos gentis turėjo po keletą oppidų, tačiau jų svarba skyrėsi, rodydama tam tikrą hierarchiją.
Laikotarpis ir paplitimas
Oppidų klestėjimo laikotarpis dažniausiai siejamas su vėlyvuoju geležies amžiumi — maždaug II–I a. pr. m. e., nors kai kurie kompleksai pradėti kurti anksčiau. Tai buvo pirmosios didelės gyvenvietės į šiaurę nuo Viduržemio jūros, kurias galima vadinti miestais. Geografiškai oppidos paplito po dabartinę Prancūziją, Vokietijos pietus, Šveicariją, Čekiją, Iberijos šiaurę ir kitas Vidurio bei Vakarų Europos dalis.
Archeologija ir tyrimai
Archeologai oppidas tyrinėja naudodami kasinėjimus, geofizinius matavimus (magnetometriją, georadarą), oro fotografiją ir kraštovaizdžio analizę. Iš kasinėjimų gaunami duomenys apie gyvenimo būdą, amatus, prekybą ir mitybą. Dėl savo dydžio ir dažnai laiptinio išsidėstymo oppidų tyrimas reikalauja ilgalaikių projektų.
Pavyzdžiai ir transformacijos romėnų laikais
Vienas iš geriausiai išlikusių oppidų yra Enserune, Prancūzijoje. Ji buvo nepertraukiamai apgyvendinta nuo VI a. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. Kiti gerai ištirti pavyzdžiai yra Bibracte (Mont Beuvray), Heuneburg, Manching ir kiti pietų bei centrinės Europos kompleksai. Kai kurios oppidės dabar yra užkastos po moderniais miestais — pavyzdžiui, Vindobona, kurią dengia Viena.
Užkariautose žemėse romėnai dažnai perėmė oppidą administracijai ir urbanistikai: daug oppidų transformavosi į pilnaverčius romėnų miestus, kai kurie buvo perkelti nuo kalvų į lygumą dėl naujų prekybos kelių, geresnio prieinamumo ir romėniškos miesto planuotės reikalavimų. Romėnų pertvarkos apėmė forumų, vonių, gatvių tinklo ir viešųjų pastatų statybą.
Prasmė šiandien
Oppidai yra svarbūs ne tik kaip archeologiniai kompleksai, bet ir kaip liudininkai Europos ankstyvos urbanizacijos, kultūrinių kontaktų ir politinių pokyčių. Daugelyje vietų jie prieinami lankytojams kaip archeologiniai parkai ar muziejinės teritorijos, o tyrimai tęsiami, nes kiekvienas radinys praplečia supratimą apie ikikarinius miestus ir žmonių gyvenimą prieš romėnų ekspansiją.
Apibendrinant, oppidum reiškė daugiau nei tik gynybinę tvirtovę — tai buvo daugiafunkcis gyvenamosios, politinės ir ekonominės veiklos centras, svarbus etapas Europos miestėjimosi istorijoje.
Oppidumo liekanos d'Entremonte 1
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra oppidumas?
A: Oppidumas - tai didelė įtvirtinta geležies amžiaus gyvenvietė.
K: Kada dažniausiai buvo naudojami oppidai?
A: Oppidai dažniausiai buvo naudojami II ir I a. pr. m. e. ir buvo naudojami tol, kol romėnai užkariavo Pietų ir Vakarų Europą. Germanijoje, į šiaurę nuo Dunojaus ir Reino upių, jos tebebuvo naudojamos ir I mūsų eros amžiuje.
Klausimas: Kokie yra pagrindiniai oppidumo bruožai?
A: Pagrindiniai oppidumo bruožai yra planinis pastatas su sienomis ir vartais, erdvus išplanavimas ir vaizdas į apylinkes.
K: Kaip jų plėtra prisidėjo prie Europos urbanizacijos?
A.: Opidų plėtra buvo svarbus žingsnis urbanizuojant Europą, nes tai buvo vienos pirmųjų didelių gyvenviečių į šiaurę nuo Viduržemio jūros, kurias galima vadinti miestais.
K: Ar visos oppidos atliko gynybinį vaidmenį?
Atsakymas: Ne, ne visos oppidos turėjo svarbų gynybinį vaidmenį; kai kurios išaugo iš piliakalnių, bet ne visos turėjo gynybinę paskirtį.
K: Ar tarp jų buvo kokia nors hierarchija?
A: Julijus Cezaris teigė, kad kiekviena gentis turėjo keletą skirtingų oppidų tipų, o tai rodo, kad tarp jų galėjo būti tam tikra hierarchija.
K: Ar yra išlikusių gerai išsilaikiusių pavyzdžių?
A: Taip, vienas iš išlikusių pavyzdžių yra Enserune, Prancūzijoje, kuris buvo nepertraukiamai užimtas nuo VI a. pr. m. e. iki I mūsų eros amžiaus. Kiti pavyzdžiai dabar palaidoti po dideliais miestais, pavyzdžiui, po Vindobona, kurią dengia Viena.
Ieškoti