Ančiasnapiai (Ornithorhynchus anatinus) – kiaušinius dedantys Australijos žinduoliai
Ančiasnapiai (Ornithorhynchus anatinus) – paslaptingi Australijos kiaušinius dedantys žinduoliai: jų biologija, elgsena, buveinė ir evoliucijos ypatybės viename straipsnyje.
Ančiasnapiai (Ornithorhynchus anatinus) - nedidelis Monotremata būrio žinduolis, kilęs ir plačiai paplitęs rytinėje Australijoje. Suaugę ančiasnapiai dažnai būna apie 30–45 cm ilgio (be uodegos arba su ja priklausomai nuo matavimo metodo) ir sveria nuo maždaug 0,7 iki 2,4 kg; patinai paprastai didesni už pateles.
Išvaizda ir ypatybės
Ančiasnapių kūnas padengtas tankiu, vandeniui atspariu kailiu, o plokščia, odinė snapo forma primena paukščio snapą — iš čia kilęs ir lietuviškas pavadinimas. Snapas (kartais vadinamas "bill") yra labai jautrus: jame yra elektroreceptorių ir mechanoreceptorių, leidžiančių aptikti smulkius bestuburius vandenyje, kai gyvūnas ieško maisto užmerktomis akimis.
Uodega yra plokščia ir kaupia riebalų atsargas, o plaštakos — tinklinės, kas patogu plaukiant. Patinų užpakalinėse galūnėse yra nuodingas spyglys; jo nuodai gali sukelti stiprų skausmą žmogui ir kitoms gyvūnų rūšims, ypač sezono metu, kai patinai kovoja tarpusavyje dėl teritorijų ar patelių.
Buveinė ir mityba
Ančiasnapiai gyvena upėse, tvenkiniuose ir jų pakrantėse — dažnai kasa slėptuves upių šlaituose, kur patelės ir patinai įrengia prieglaudas su prieigos tuneliais. Jie aktyvūs daugiausia naktį ir sutemus, tačiau gali būti aktyvūs ir anksti ryte ar vėlai vakare. Kartais pailsėti ar ieškoti maisto ančiasnapiai plaukioja dieną, ypač rečiau trikdomose vietose.
Mitybą sudaro daugiausia vandens bestuburiai: vabzdžių lervos, vėžiagyviai, moliuskai ir smulkios žuvys. Medžioklės metu gyvūnas snapu švelniai graužia dugną ir surenka grobį, pasitikėdamas elektros signalu ir jutimais.
Veisimosi biologija
Ančiasnapiai yra viena iš dviejų žinduolių grupių, kurios deda kiaušinius; kita tokia grupė — echidnos, kurioje yra keturios rūšys. Kiaušiniai yra maži, apvalūs, plėštuvai (patelės) juos inkubuoja prieglaudoje kelias dienas (paprastai apie 10), kol išsirita jaunikliai. Jaunikliai gimsta akli, plaukuoti plaukeliais ir prisitvirtina prie pieno vietos.
Juos maitina motinos pienas: ančiasnapės neturi spenelių — pienas išsiskiria per odos poras ir susikaupia specialiose raukšlėse, kur jaunikliai čiulpia. Šis unikalus maitinimo būdas yra viena iš įdomiausių monotremų savybių. Jaunikliai lieka prieglaudoje ir maitinami kelis mėnesius, kol tampa savarankiški.
Vienaląsčiai ir kloaka
Šie žinduoliai vadinami vienaląsčiais, nes turi bendrą užpakalinę angą - kloaką. Per šią angą išmatos ir šlapimas išleidžiami į išorę ir vyksta lytinis gyvenimas. Tai primityvi ("bazinė") keturkojų ypatybė, kurią šiandien turi vienaląsčiai, paukščiai ir ropliai. Labiau "pažengę" ("išvestiniai") žinduoliai turi atskiras išangės ir lytinių organų angas.
Istorija ir apsauga
Ančiasnapis pirmą kartą išsamiai aprašytas XIX a. pradžioje, tačiau europos mokslininkams iš pradžių buvo sunku patikėti tokio neįprasto gyvūno egzistavimu — kitiems atrodė, kad tai klastotė. Per laiką gyvūnas tapo gerai žinomas ir tapo viena iš Australijos simbolių bei svarbiu mokslinių tyrimų objektu dėl savo unikalaus biologinio statuso.
Šiuolaikinės grėsmės ančiasnapiams yra buveinių praradimas dėl vandens išteklių tvarkymo, tarša, hidroelektrinių ir melioracijos poveikis, sausros bei invazinės rūšys. Dėl to kai kuriuose regionuose jų populiacijos mažėja. Australojoje taikomos apsaugos priemonės ir monitoringas, skirti išsaugoti šią unikalią rūšį ir jos vandens ekosistemas.
Daugiskaita anglų kalboje paprastai yra tiesiog "platypus" (kartais vartojamas ir "platypuses").
Koks tai gyvūnas?
Platipusas panašus į bebrą, jo kūnas rudas, pūkuotas, o uodega plati ir plokščia. Skirtingai nei bebras, jis neturi kojų (pirštų), kurios praverčia plaukiojant. Jo nosis didelė ir gumbuota. Dėl šios nosies platypusas kartais vadinamas "anties bildu". Ji panaši į anties snapą (burną). Platypusas gali būti didelis arba mažas. Didesnieji platipusai gyvena Tasmanijoje, o mažesnieji - Kvynslande. Suaugę gyvūnai gali būti mažesni nei 1 kg arba iki 3 kg. Jo kūnas gali būti nuo 30 cm iki 40 cm ilgio. Jos uodega gali būti nuo 10 cm iki 15 cm ilgio. Patinai maždaug trečdaliu (1/3) didesni už pateles.
Patinai ant dviejų užpakalinių kulkšnių turi aštrius dyglius, vadinamus spygliais, kuriuose yra nuodų. Žmonių šie nuodai nenužudo, tačiau yra žinoma, kad jie nužudo mažus gyvūnus, pavyzdžiui, šunis, ir sukelia net keturis mėnesius trunkantį skausmą. Per veisimosi sezoną nuodų kiekis padidėja.
Kuo jie minta
Platipusas miega dieną, o dažniausiai juda naktį. Jis labai gerai plaukia ir daug laiko praleidžia vandenyje. Jo kojų pirštai sujungti. Plaukdamas jis stumia save judindamas dvi priekines pėdas. Uodega ir užpakalinės kojos padeda jam pasukti į kairę arba į dešinę, tačiau nepadeda plaukti greičiau.
Platipusai minta kitais gyvūnais. Jis minta kirminais, vabzdžių lervomis, krevetėmis ir yabbiais - gėlavandeniais vėžiais. Šiuos gyvūnus jis iškasa iš upės dugno snapu arba gaudo plaukdamas. Jo nosis gali pajusti daugelį dalykų, kurių kitos nosys negali pajusti. Platypusas gali pajusti kitų gyvūnų elektrą. Plaukdamas jis užmerkia akis ir naudojasi tik kitais pojūčiais, pavyzdžiui, klausa, lytėjimu ir elektrinio lauko pokyčiais. Platypusas taip pat gali medžioti nenaudodamas akių. Tai prisitaikymas gyventi upėse, kur vanduo neskaidrus su nuosėdomis.
Reprodukcija
Kai gyvena sausumoje, platypus gyvena upių pakrantėse įrengtose urvuose. Šios duobės būna nuo 3 m iki 8 m ilgio. Šias duobes upės krante jis išsikasa šiek tiek aukščiau vandens. Jas mėgsta paslėpti po šaknimis. Kai patelė yra nėščia, ji išsikasa daug didesnes, iki 20 m (66 pėdų) ilgio duobes. Keliose vietose ji užverčia tunelį žemėmis. Tunelio gale ji iš nendrių pastato lizdą savo kiaušiniams.
Plėšrūnas deda kiaušinius į lizdą. Kai maždaug po dešimties dienų iš kiaušinių išsirita mažyliai, jie laikosi prie motinos. Motina gamina pieną naujagimiams. Platipusai neturi spenelių, bet pienas teka pro mažas angas odoje. Jaunikliai geria pieną iš motinos odos, kai ji guli ant nugaros. Sulaukę šešių savaičių, mažyliai jau turi kailį ir gali išeiti iš urvo trumpoms išvykoms. Po keturių mėnesių jiems nebereikia motinos pieno.
Ilgas išlaikomų jauniklių gyvenimo laikotarpis, pieno tiekimas ir būdas, kai jaunikliai mokosi žaisdami, - visa tai yra pažangūs bruožai. Vienuoliai juos turi bendrus su visais kitais žinduoliais. Vienuoliai yra primityvių ir pažangių bruožų mišinys - tokia situacija vadinama mozaikine evoliucija.
Kur jie gyvena
Platypus gyvena mažuose upeliuose ir upėse didelėje rytinės Australijos teritorijoje. Aukščiau pateiktame žemėlapyje tai pažymėta tamsiai violetine spalva. Pietuose Tasmanijos kalnų ežeruose, o šiaurėje Kvynslando valstijoje iki pat Keip Jorko pusiasalio - tropinių atogrąžų miškų upėse.
Anksčiau platipusai gyveno Pietų Australijoje, tačiau dabar jų nebėra. Kengūrų saloje yra platypusų, tačiau jie ten buvo atvežti bandant išgelbėti gyvūnus, kurie, žmonių manymu, galėjo išnykti. Daugumoje Murėjaus-Darlingo baseino platypusų liko labai nedaug, jei išvis liko. Vanduo ten nebetinkamas, nes žmonės jį naudojo augalams auginti ir iškirto medžius. Keista, kad platypusai negyvena kai kuriose sveikose upėse. Jis gyvena kai kuriose mažiau sveikose pakrančių upėse, pavyzdžiui, Maribyrnong upėje Viktorijoje.
Laukinėje gamtoje sunku pamatyti platipusus. Jie nemėgsta vietų, kuriose yra žmonių, didžiąją laiko dalį praleidžia po žeme arba po vandeniu, o dieną miega. Eungelos nacionaliniame parke Kvynslande prie upės yra vietų su apžvalgos aikštelėmis, kur laukinius platypus paprastai galima pamatyti kiekvieną vakarą.
Praeitis ir ateitis
1799 m. į Angliją buvo atvežtas pirmasis platypuso egzempliorius - negyvo platypuso oda, kad biologai galėtų jį ištirti. Iš pradžių mokslininkai manė, kad oda yra pokštas, nes manė, kad joks gyvūnas negali atrodyti taip keistai. Jie manė, kad azijietis ją pagamino iš skirtingų gyvūnų gabalėlių.
1939 m. žurnale "National Geographic" buvo išspausdintas straipsnis apie platypus. Daugybė žmonių visame pasaulyje niekada nebuvo girdėję apie platypus. Istorijoje buvo pasakojama, kaip sunku auginti mažylius zoologijos soduose. Net ir šiandien žmonės užaugino tik keletą. Deividas Fleajus (David Fleay) Healesviliodraustinyje Viktorijos valstijoje 1946 m. pirmą kartą sėkmingai zoologijos sode užaugino platypus. 1972 m. Deivido Flejaus laukinės gamtos parke Burleigh Heads, Kvynslando valstijoje, jam tai beveik pavyko pakartoti, tačiau 50 dienų amžiaus patinėlis nugaišo. Healesvilyje 1998 m. ir 2000 m. buvo užaugintas dar vienas. Taronga Zoo Sidnėjuje 2003 m. išaugino dvynukus, o 2006 m. gimė dar vienas.
Tikėtina, kad netolimoje ateityje platypusai visiškai neišnyks. Ekologai sako, kad jis yra "saugus, bet susiduria su grėsme ateityje" (saugus dabar, bet ne ateityje) arba paplitęs, bet pažeidžiamas (dabar jų yra daug, bet jie nėra saugūs). Taip sakoma todėl, kad žmonės gali padaryti vandenį nesaugų platanams.
Platypus nuotrauka
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra ančiasnapis?
A: Ančiasnapis platypusas yra mažas žinduolis ir vienas iš dviejų šiandien išlikusių vienaląsčių.
K: Kur gyvena ančiasnapiai?
A: Platypus gyvena rytinėje Australijoje, upėse ir upių pakrantėse.
K: Kokia yra daugiskaita žodžiui platypus?
A: Daugiskaita yra tiesiog "platypus".
K: Kiek žinduolių šeimų deda kiaušinius?
A: Tik dvi žinduolių šeimos deda kiaušinius, ir platypusas yra viena iš jų. Kita - echidnų, kurių yra keturios rūšys.
K: Kada pirmą kartą buvo išsamiai aprašytas platypusas?
A: Pirmą kartą platipusas išsamiai aprašytas XIX a. pradžioje.
K: Kodėl vienaląsčiai vadinami vienaląsčiais?
A: Vienuoliai vadinami vienaląsčiais, nes turi bendrą užpakalinę angą - kloaką. Per šią angą išmatos ir šlapimas išleidžiami į išorę ir vyksta lytinis gyvenimas.
K: Kurie žinduoliai turi tokią sistemą, kai užpakalinė dalis turi dvi angas?
A: Vėlesni ("išvestiniai") žinduoliai turi dvi užpakalines angas, o vienaląsčiai, paukščiai ir ropliai turi bendrą kloaką.
Ieškoti