Politinė ekonomika
Politinė ekonomija - tai pirminis terminas, kuriuo buvo vadinamos gamybos, pirkimo ir pardavimo veiksmų bei jų sąsajų su įstatymais, papročiais ir valdžia studijos.
Ji išsivystė XVII a. kaip valstybių ekonomikos tyrimas, kuris nuosavybės teoriją įtraukė į valdymo teoriją. Kai kurie politiniai ekonomistai pasiūlė darbo vertės teoriją (pirmą kartą ją pristatė Johnas Locke'as, išplėtė Adamas Smithas, o vėliau Karlas Marxas), pagal kurią darbas yra tikrasis vertės šaltinis. Daugelis politinių ekonomistų taip pat atkreipė dėmesį į spartėjančią technologijų plėtrą, kurių vaidmuo ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose darėsi vis svarbesnis.
XIX a. pabaigoje terminą "politinė ekonomija" iš esmės pakeitė terminas "ekonomika", kurį vartojo tie, kurie siekė ekonomikos mokslą grįsti matematiniu pagrindu, o ne tirti gamybos ir vartojimo santykius.
Šiuo metu politinė ekonomija reiškia įvairius skirtingus, bet susijusius požiūrius į ekonominės ir politinės elgsenos tyrimus, kurie apima tiek ekonomikos ir kitų sričių derinimą, tiek skirtingų fundamentalių prielaidų, kurios kvestionuoja ortodoksinės ekonomikos prielaidas, taikymą:
Jean-Jacques Rousseau, Discours sur l'oeconomie politique, 1758 m.
Disciplinos, susijusios su politine ekonomija
Kadangi politinė ekonomija nėra vientisa disciplina, šį terminą vartoja įvairūs tyrimai, kurių temos sutampa, tačiau požiūriai iš esmės skiriasi.
Sociologija - tai mokslas apie dalyvavimo visuomenėje poveikį individams kaip grupių nariams ir apie tai, kaip tai keičia jų gebėjimą veikti. Daugelis sociologų pradeda nuo Karlo Markso iškeltos gamybą lemiančių santykių sistemos.
Antropologija dažnai tiria politinę ekonomiką, nagrinėdama pasaulinės kapitalistinės sistemos ir vietinių kultūrų santykius.
Psichologija dažnai yra atramos taškas, aplink kurį sukasi politinė ekonomija, nes ji nagrinėja sprendimų priėmimą ne kaip "juodąją dėžę", kurios poveikis matomas tik priimant sprendimus dėl kainų, bet kaip tyrimo šaltinį, taigi ir politinės ekonomijos modelio prielaidas.
Istorija, kadangi ji fiksuoja pokyčius laike, dažnai naudojama kaip politinės ekonomijos argumentavimo priemonė, ir dažnai istoriniuose veikaluose politinės ekonomijos sistema, kuria remiamasi arba kuri yra pasakojimo struktūros pagrindas, yra naudojama kaip argumentas.
Ekonomika, kadangi ji tiria veiklos ir kainų santykius bei ribotumo poveikį, išaugo iš politinės ekonomijos. Politinėje ekonomijoje ji dažnai naudojama argumentuojant politikos poveikį ir tiriant veiksmų rezultatus, ir dažnai yra priešprieša politinei ekonomijai, nes daugelis, jei ne dauguma, praktikuojančių ekonomistų mano, kad politinė ekonomija trukdo veikti ekonominėms jėgoms. Politinės ekonomijos požiūriu, ekonomika yra viso mokslo šaka, o ekonomikos pagrindas yra politinės ekonomijos teorija, kuri turėtų būti atvira nagrinėjimui.
Teisė, kadangi ji susijusi su politikos kūrimu arba tarpininkavimu siekiant politikos tikslų per politinius veiksmus, turinčius konkrečių individualių rezultatų, politinėje ekonomikoje laikoma, viena vertus, politiniu kapitalu ir socialine infrastruktūra, kita vertus, visuomenės sociologijos rezultatu.
Konstitucinė ekonomika - tai ekonomikos ir konstitucionalizmo akademinė subdisciplina. Ji dažnai apibūdinama kaip "konstitucinės teisės ekonominė analizė". Konstitucinė ekonomika bando paaiškinti įvairių konstitucinių taisyklių, "ribojančių ekonominių ir politinių agentūrų pasirinkimą ir veiklą", pasirinkimą. Tai skiriasi nuo tradicinės ekonomikos požiūrio. Be to, konstitucinė ekonomika tiria, kiek valstybės ekonominiai sprendimai dera su egzistuojančiomis konstitucinėmis ekonominėmis piliečių teisėmis". Pavyzdžiui, tinkamas valstybės ekonominių ir finansinių išteklių paskirstymas yra didelis kiekvienos tautos klausimas. Konstitucinė ekonomika padeda rasti teisinį mechanizmą šiai problemai spręsti.
Ekologija dažnai įtraukiama į politinę ekonomiją, nes žmogaus veikla daro didžiausią poveikį aplinkai, o aplinkos tinkamumas žmogui yra vienas svarbiausių daugumos žmonių rūpesčių. Ekonominės veiklos ekologinis poveikis aplinkai paskatino sukurti daugybę mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjamos priemonės, kaip pakeisti rinkos ekonomikos paskatų pusiausvyrą. Šis darbas yra ypač prieštaringas savo sąveika su ekonomika, nes kvestionuoja esmines rinkos ekonomikos ekonometrines prielaidas ir jų pagrindinį pagrįstumą.
Susiję puslapiai
- Aleksandras Hamiltonas
- Biudžetas
- Konstitucija
- Konstitucinė ekonomika
- Ekonomistas
- Ekonomika
- Socialinis kapitalas
- Analizuokite
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija - tai mokslas apie gamybą, pirkimą ir pardavimą bei jų ryšį su įstatymais, papročiais ir valdžia.
K: Ką tiria politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija nagrinėja gamybą, pirkimą ir pardavimą bei jų sąsajas su įstatymais, papročiais ir valdžia.
K: Kaip atsirado politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija - tai pirminis terminas, reiškiantis gamybos, pirkimo ir pardavimo bei jų ryšių su įstatymais, papročiais ir valdžia tyrimą.
K: Kokias temas nagrinėja politinė ekonomija?
A: Politinės ekonomijos nagrinėjamos temos apima gamybos procesus, rinkos dinamiką, pavyzdžiui, pasiūlos ir paklausos kreives, mokesčių politiką, darbo santykių reguliavimą ir kt.
K: Kokio tipo analizė naudojama politinėje ekonomikoje?
A.: Politinė ekonomija naudoja tiek kokybinius (pvz., istorinių atvejų studijos), tiek kiekybinius (pvz., matematiniai modeliai) analizės metodus, kad suprastų ekonominius reiškinius.
K: Kas studijuoja politinę ekonomiką?
A.: Su politinės ekonomikos sritimi susijusius aspektus dažnai nagrinėja įvairių disciplinų, įskaitant ekonomiką, istoriją, sociologiją ir t. t., mokslininkai.
