Politinė ekonomija — sąvoka, istorija ir pagrindinės teorijos
Politinė ekonomija: sąvoka, istorija ir pagrindinės teorijos — nuo Locke’o ir Smitho iki Marxo. Gili analizė, teorijų palyginimas ir istorinis kontekstas.
Politinė ekonomija - tai pirminis terminas, kuriuo buvo vadinamos gamybos, pirkimo ir pardavimo veiksmų bei jų sąsajų su įstatymais, papročiais ir valdžia studijos.
Ji išsivystė XVII a. kaip valstybių ekonomikos tyrimas, kuris nuosavybės teoriją įtraukė į valdymo teoriją. Kai kurie politiniai ekonomistai pasiūlė darbo vertės teoriją (pirmą kartą ją pristatė Johnas Locke'as, išplėtė Adamas Smithas, o vėliau Karlas Marxas), pagal kurią darbas yra tikrasis vertės šaltinis. Daugelis politinių ekonomistų taip pat atkreipė dėmesį į spartėjančią technologijų plėtrą, kurių vaidmuo ekonominiuose ir socialiniuose santykiuose darėsi vis svarbesnis.
XIX a. pabaigoje terminą "politinė ekonomija" iš esmės pakeitė terminas "ekonomika", kurį vartojo tie, kurie siekė ekonomikos mokslą grįsti matematiniu pagrindu, o ne tirti gamybos ir vartojimo santykius.
Šiuo metu politinė ekonomija reiškia įvairius skirtingus, bet susijusius požiūrius į ekonominės ir politinės elgsenos tyrimus, kurie apima tiek ekonomikos ir kitų sričių derinimą, tiek skirtingų fundamentalių prielaidų, kurios kvestionuoja ortodoksinės ekonomikos prielaidas, taikymą:
Kas tiria politinę ekonomiką
Politine ekonomija domisi įvairūs mokslininkai ir praktikų grupės: ekonomistai, politologai, istorikai, sociologai, teisininkai ir aplinkos mokslų atstovai. Tyrimai gali būti tiek teoriniai, tiek empiriniai — naudojami statistiniai metodai, istorinė analizė, komparatyvinė studija, agentų pagrindu modeliavimas ar kokybiniai interviu. Dažnai pagrindinis klausimas yra, kaip galia ir institucijos formuoja ekonominius rezultatus ir kaip ekonominės jėgos veikia politinius sprendimus.
Istorinis kontekstas
Politinės ekonomijos istorija apima kelis svarbius etapus:
- Merkantilizmas ir valstybės intervencija (XVI–XVIII a.) — daug dėmesio skirta prekybos balansui, valiutos rezervams ir valstybės vaidmeniui klestėjimo užtikrinime.
- Fiziokratija ir klasikinė mokykla — akcentavo žemės ir gamybos reikšmę ekonomikai bei gimė darbo vertės samprata.
- Marginalizmo perversmas XIX a. pab. — atsirado individualaus pasirinkimo ir paklausos pasiūlos analizės principai, vystėsi neoklasikinė ekonomika.
- Marxistinė politinė ekonomija — dėmesys kapitalizmo veikimui, klasinei kovoje ir priežasčių analizei, lemiančioms nelygybę.
- XX a. ir toliau — Keynesizmo atsakas į didžiąją depresiją, institucinė ekonomika, viešosios pasirinkimų teorija, taip pat integracija su tarptautine ekonomika ir globalizacijos tyrimais.
Pagrindinės teorinės kryptys
- Klasikinė ir neoklasikinė teorija — orientuota į rinkų savireguliaciją, kainų mechanizmą ir optimizaciją.
- Marxistinė politinė ekonomija — nagrinėja kapitalizmo dėsningumus, darbo išnaudojimą, vertės kilmę ir kapitalo akumuliaciją.
- Institucinė ekonomika — akcentuoja taisykles, normas ir organizacijas (institucijas), kurios formuoja ekonominį elgesį ir sprendimų kaštus.
- Viešosios pasirinkimų (public choice) teorija — taiko ekonominį požiūrį politiniams procesams, nagrinėja interesų grupes ir politinių sprendimų ekonomiją.
- Komparatyvinė ir tarptautinė politinė ekonomija — lygina valstybių modelius, nagrinėja prekybos, valiutų ir investicijų sąveikas bei globalizacijos poveikį.
- Feministinė ir ekologinė politinė ekonomija — kvestionuoja tradicines prielaidas, pridėdama lyties ir aplinkos tvarumo aspektus prie ekonominės analizės.
Temos ir pagrindinės sąvokos
- Nuosavybė ir teisės — kaip nuosavybės režimai veikia paskatas ir pajamų paskirstymą.
- Galia ir interesai — kam priklauso sprendimų priėmimo galia, kaip formuojasi lobistinės grupės ir politinių sprendimų pasekmės.
- Institucijos — formalios (įstatymai, reguliavimo institucijos) ir neformalios (normos, kultūra) taisyklės.
- Paskirstymas ir nelygybė — pajamų, turto ir galimybių skirtumai bei jų politiniai padariniai.
- Rinkos nepilnavertiškumas ir valstybės intervencija — kada ir kodėl valstybė turi įsikišti, viešosios gėrybės, išorinės pasekmės, informacijos asymetrija.
Metodai ir praktika
Tyrimai politinėje ekonomijoje naudoja ir kiekybinius, ir kokybinius metodus. Tai apima ekonometriką, stochastinius modelius, archyvinius ir istorinės ataskaitos duomenis, atvejo studijas, taip pat tarpdalykinę analizę. Praktikai — politikos formuotojai, analitikai ir tarptautinės organizacijos — taiko politinės ekonomijos įžvalgas projektų vertinimui, reformų planavimui ir rizikų analizei.
Aktualumas šiandien
Politinė ekonomija išlieka aktuali ir šiandien, nagrinėjant tokias problemas kaip klimato kaitos politika, socialinė apsauga, technologijų monopolinės tendencijos, globalios tiekimo grandinės, skaitmeninė ekonomika ir didėjanti pajamų nelygybė. Ji suteikia priemones suprasti, kaip skirtingi interesai ir institucijos formuoja ekonominius sprendimus bei kokie yra jų ilgalaikiai socialiniai padariniai.
Išvados
Politinė ekonomija – tai plati ir tarpdalykinė disciplina, kuri siekia paaiškinti, kaip ekonominės sąveikos veikia kartu su politine galia, institucijomis ir kultūra. Ji jungia istorinę perspektyvą su šiuolaikiniais analizės metodais ir yra būtina norint suprasti sudėtingus šiuolaikinės visuomenės ir ekonomikos procesus.
Jean-Jacques Rousseau, Discours sur l'oeconomie politique, 1758 m.
Disciplinos, susijusios su politine ekonomija
Kadangi politinė ekonomija nėra vientisa disciplina, šį terminą vartoja įvairūs tyrimai, kurių temos sutampa, tačiau požiūriai iš esmės skiriasi.
Sociologija - tai mokslas apie dalyvavimo visuomenėje poveikį individams kaip grupių nariams ir apie tai, kaip tai keičia jų gebėjimą veikti. Daugelis sociologų pradeda nuo Karlo Markso iškeltos gamybą lemiančių santykių sistemos.
Antropologija dažnai tiria politinę ekonomiką, nagrinėdama pasaulinės kapitalistinės sistemos ir vietinių kultūrų santykius.
Psichologija dažnai yra atramos taškas, aplink kurį sukasi politinė ekonomija, nes ji nagrinėja sprendimų priėmimą ne kaip "juodąją dėžę", kurios poveikis matomas tik priimant sprendimus dėl kainų, bet kaip tyrimo šaltinį, taigi ir politinės ekonomijos modelio prielaidas.
Istorija, kadangi ji fiksuoja pokyčius laike, dažnai naudojama kaip politinės ekonomijos argumentavimo priemonė, ir dažnai istoriniuose veikaluose politinės ekonomijos sistema, kuria remiamasi arba kuri yra pasakojimo struktūros pagrindas, yra naudojama kaip argumentas.
Ekonomika, kadangi ji tiria veiklos ir kainų santykius bei ribotumo poveikį, išaugo iš politinės ekonomijos. Politinėje ekonomijoje ji dažnai naudojama argumentuojant politikos poveikį ir tiriant veiksmų rezultatus, ir dažnai yra priešprieša politinei ekonomijai, nes daugelis, jei ne dauguma, praktikuojančių ekonomistų mano, kad politinė ekonomija trukdo veikti ekonominėms jėgoms. Politinės ekonomijos požiūriu, ekonomika yra viso mokslo šaka, o ekonomikos pagrindas yra politinės ekonomijos teorija, kuri turėtų būti atvira nagrinėjimui.
Teisė, kadangi ji susijusi su politikos kūrimu arba tarpininkavimu siekiant politikos tikslų per politinius veiksmus, turinčius konkrečių individualių rezultatų, politinėje ekonomikoje laikoma, viena vertus, politiniu kapitalu ir socialine infrastruktūra, kita vertus, visuomenės sociologijos rezultatu.
Konstitucinė ekonomika - tai ekonomikos ir konstitucionalizmo akademinė subdisciplina. Ji dažnai apibūdinama kaip "konstitucinės teisės ekonominė analizė". Konstitucinė ekonomika bando paaiškinti įvairių konstitucinių taisyklių, "ribojančių ekonominių ir politinių agentūrų pasirinkimą ir veiklą", pasirinkimą. Tai skiriasi nuo tradicinės ekonomikos požiūrio. Be to, konstitucinė ekonomika tiria, kiek valstybės ekonominiai sprendimai dera su egzistuojančiomis konstitucinėmis ekonominėmis piliečių teisėmis". Pavyzdžiui, tinkamas valstybės ekonominių ir finansinių išteklių paskirstymas yra didelis kiekvienos tautos klausimas. Konstitucinė ekonomika padeda rasti teisinį mechanizmą šiai problemai spręsti.
Ekologija dažnai įtraukiama į politinę ekonomiją, nes žmogaus veikla daro didžiausią poveikį aplinkai, o aplinkos tinkamumas žmogui yra vienas svarbiausių daugumos žmonių rūpesčių. Ekonominės veiklos ekologinis poveikis aplinkai paskatino sukurti daugybę mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjamos priemonės, kaip pakeisti rinkos ekonomikos paskatų pusiausvyrą. Šis darbas yra ypač prieštaringas savo sąveika su ekonomika, nes kvestionuoja esmines rinkos ekonomikos ekonometrines prielaidas ir jų pagrindinį pagrįstumą.
Susiję puslapiai
- Aleksandras Hamiltonas
- Biudžetas
- Konstitucija
- Konstitucinė ekonomika
- Ekonomistas
- Ekonomika
- Socialinis kapitalas
- Analizuokite
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija - tai mokslas apie gamybą, pirkimą ir pardavimą bei jų ryšį su įstatymais, papročiais ir valdžia.
K: Ką tiria politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija nagrinėja gamybą, pirkimą ir pardavimą bei jų sąsajas su įstatymais, papročiais ir valdžia.
K: Kaip atsirado politinė ekonomija?
A: Politinė ekonomija - tai pirminis terminas, reiškiantis gamybos, pirkimo ir pardavimo bei jų ryšių su įstatymais, papročiais ir valdžia tyrimą.
K: Kokias temas nagrinėja politinė ekonomija?
A: Politinės ekonomijos nagrinėjamos temos apima gamybos procesus, rinkos dinamiką, pavyzdžiui, pasiūlos ir paklausos kreives, mokesčių politiką, darbo santykių reguliavimą ir kt.
K: Kokio tipo analizė naudojama politinėje ekonomikoje?
A.: Politinė ekonomija naudoja tiek kokybinius (pvz., istorinių atvejų studijos), tiek kiekybinius (pvz., matematiniai modeliai) analizės metodus, kad suprastų ekonominius reiškinius.
K: Kas studijuoja politinę ekonomiką?
A.: Su politinės ekonomikos sritimi susijusius aspektus dažnai nagrinėja įvairių disciplinų, įskaitant ekonomiką, istoriją, sociologiją ir t. t., mokslininkai.
Ieškoti