Romėnų įtaka Kaukazo Albanijoje

Istorija

Kaukazo Albaniją ir Senovės Romą siejo ilgalaikis ryšys. 65 m. pr. m. e. romėnų generolas Pompėjus, kuris ką tik buvo pavergęs Armėniją ir Iberiją bei užkariavęs Kolchidę, kariuomenės vadas įžengė į Albaniją. Perėjęs sausringą Kambizenės (Kambičano) provinciją, kurią neseniai iš armėnų užgrobė albanai, jis pasuko Kaspijos jūros link.

Perbridęs Alazano upę, jis susidūrė su Albanijos karaliaus Oroezo pajėgomis ir galiausiai jas nugalėjo. Prieš grįždamas į Anatoliją, Pompėjus užtikrino albanų kontrolę beveik iki Kaspijos jūros.

Tačiau Partų imperijos įtakojami albanai netruko sukilti prieš Romą: 36 m. pr. m. e. Markas Antonijus buvo priverstas pasiųsti vieną iš savo leitenantų nutraukti jų sukilimo. Zoberis, kuris tuo metu buvo Albanijos karalius, kapituliavo, ir Albanija tapo - bent jau pagal pavadinimą - "Romos protektoratu", pradėdama beveik tris šimtmečius trukusią vasalystę.

Albanijos karalius įtrauktas į dinastijų, kurių ambasadorius priėmė Augustas, sąrašą.

35 m. po Kr. Iberijos karalius Farasmanas ir jo brolis Mitridatas, remiami Romos, Armėnijoje susidūrė su partais: albanai pasirodė esą veiksmingi sąjungininkai, prisidėję prie partų pralaimėjimo ir laikino išstūmimo.

67 m. imperatorius Neronas rengė karinę ekspediciją į Kaukazą: jis norėjo nugalėti barbarus alanus ir užkariauti Romai visas šiaurines Juodosios jūros pakrantes nuo dabartinės Gruzijos ir Azerbaidžano iki dabartinės Rumunijos ir Moldovos, bet jo mirtis tai sustabdė.

Vespasianas buvo pasiryžęs atkurti ir sustiprinti visišką Romos valdžią Kaukaze iki pat Kaspijos jūros.

Legio XII Fulminata būrio buvimą už kelių kilometrų nuo šios jūros krantų (69 km į pietus nuo Baku) liudija užrašas, parengtas 83-96 m., valdant Domicianui.

75 m. XII Fulminatas buvo Kaukaze, kur imperatorius Vespasianas pasiuntė legioną paremti sąjungininkų Iberijos ir Albanijos karalysčių.

Azerbaidžane rastas užrašas, kuriame rašoma: IMP DOMITIANO CAESARE AVG GERMANICO LVCIVS IVLIVS MAXIMVS LEGIONIS XII FVL.

Kai kurie istorikai teigia, kad tikrąją Ramanos gyvenvietę netoli Baku galbūt įkūrė Liucijaus Julijaus Maksimo romėnų kariai iš "Legio XII Fulminata" pirmajame mūsų eros amžiuje, o jos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Romana.

Šią hipotezę patvirtina 1903 m. Rusijos administracijos išleistas karinis-topografinis Kaukazo žemėlapis, kuriame miesto pavadinimas rašomas Romana, įvairūs Abšerono regione rasti romėnų radiniai, taip pat senieji gyventojai miestą vadina Romana.

Be to, Ramana yra toje vietovėje, kuri puikiai tinka romėnų "kastrui", kontroliuojančiam netoliese esantį Baku uostą, komercinį jūrų kelią (per Kaspijos jūrą) tarp Kaukazo ir Vidurinės Azijos lygumų.

Nepaisant didėjančios romėnų įtakos, Albanija niekada nenutraukė prekybinių ir, tikėtina, kultūrinių ryšių su Persija, tačiau 114 m. po Kr., Trajanui pradėjus kontroliuoti Kaukazo Albaniją, romėnų kontrolė tapo beveik visiška, o aukščiausi socialiniai sluoksniai buvo visiškai romanizuoti.

Kaukazo genčių, albanų, iberų, taip pat užkaukazinių sarmatų kunigaikščiai buvo patvirtinti (romėnų) vasalais arba dabar jiems (Trajano) pavaldūs.

Valdant Romos imperatoriui Hadrianui (117-138 m.) į Albaniją įsiveržė alanai - Irano klajoklių grupė.

Ši invazija paskatino Romos ir albanų sąjungą, kuri 140 m. po Kr. buvo sustiprinta valdant Antoninui Pijui. Apie 240 m. teritoriją užėmė sasanai, bet po kelerių metų Romos imperija vėl atgavo Kaukazo Albanijos kontrolę.

297 m. Nisibio sutartyje buvo numatyta atkurti romėnų protektoratą Kaukazo Iberijoje ir Kaukazo Albanijoje. Tačiau po penkiasdešimties metų Roma prarado šią teritoriją, kuri nuo to laiko daugiau kaip du šimtmečius buvo neatskiriama Sasanidų imperijos dalis.

VI a. pabaigoje Albanijos teritorija vėl tapo karo tarp Sasanidų Persijos ir Bizantijos / Rytų Romos imperijos arena. Per trečiąjį Persų-Turkų karą į Albaniją įsiveržė chazarai (gokturkai), o jų vadas Ziebelis 627 m. pasiskelbė Albanijos valdovu, valdant Romos Herakliui, ir iš pirklių bei Kuros ir Arakso upių žvejų ėmė mokestį, kuris "atitiko Persijos karalystės žemės matavimus". Albanijos karaliai išlaikė savo valdžią mokėdami duoklę regioninėms valdžioms.

Vėliau, 643 m. po Kr., per islamo užkariavimą Persijoje, Kaukazo Albaniją užkariavo arabai.

Kaukazo Albanija (dabartinis Azerbaidžanas) apie 300 m. buvo Romos imperijos vasalas (raudonoje linijoje pažymėtos Romos vasalinės valstybės): Albanija, Iberija ir Armėnija).

Romos palikimas

Roma paliko didžiulį kultūrinį palikimą dabartiniam Azerbaidžanui: ne tik lotynišką abėcėlę ir į Vakarus orientuotą šiuolaikinių azerbaidžaniečių visuomenę, bet net - kaip Armėnijoje ir Gruzijoje - krikščioniškąjį tikėjimą (net jei iš tikrųjų turi nedaug tikinčiųjų).

Pasak Movses Kaghankatvatsi, krikščionybė į Kaukazo Albaniją ėmė skverbtis jau I a., būtent tada, kai romėnai pradėjo kontroliuoti Albaniją. Pirmąją krikščionių bažnyčią regione pastatė šventasis Eliziejus, Tado iš Edesos mokinys, vietovėje, vadinamoje Gis, ir manoma, kad tai yra dabartinė "Kišo bažnyčia".

Po to, kai Romos įtakoje atsidūrusi Armėnija priėmė krikščionybę kaip valstybinę religiją (301 m.), Kaukazo albanų karalius Urnayras nuvyko į Armėnų apaštališkosios bažnyčios sostą priimti krikšto iš šventojo Grigaliaus Apšvietėjo, pirmojo Armėnijos patriarcho.

Krikščionybė savo aukso amžių pasiekė V a. pabaigoje, valdant Vachaganui Pamaldžiajam (valdė 487-510 m.), kuris, paveiktas Bizantijos kunigų, pradėjo kampaniją prieš stabų garbinimą Kaukazo Albanijoje ir neskatino persų zoroastrizmo. Po VII a. musulmonų įsiveržimų iš tikrojo Azerbaidžano beveik išnyko pirmieji krikščionys. Vieninteliai išlikę Kaukazo albanai yra udai, kurie išlaikė savo romėnų įtakotų protėvių krikščioniškąjį tikėjimą. Paskutiniai 7000 udžių gyvena daugiausia Kabalos ir Oguzo (buvusio Vartašeno) regiono Nidžos kaime, tačiau keletas jų gyvena sostinėje Baku.

Kišo bažnyčia šiaurės Azerbaidžane