Romos įtaka Kaukazo Albanijoje: krikščionybė, kultūra, abėcėlė
Kaip Romos įtaka formavo Kaukazo Albaniją: krikščionybės įsigalėjimas, kultūros pokyčiai ir romėniška abėcėlė, kurią matome šiandieniniame Azerbaidžane.
Kaukazo Albanija (kartais vadinama tiesiog Albanija) buvo teritorija, apimančia daugumą dabartinio Azerbaidžano ir dalį Šiaurės Kaukazo. Nuo maždaug Kristaus eros pradžios iki III a. vidurio ši sritis dažnai buvo Romos imperijos įtakos zonoje ir ilgą laiką – klientinė, t. y. vasalinė, valstybė. Romos įtaka regione prasidėjo dar I a. pr. Kr., tačiau jos intensyvumas ir pobūdis svyravo priklausomai nuo to, kaip keitėsi Santykiai su Persija ir vietinėmis karališkosiomis dinastijomis.
Politinis santykis su Roma
Roma Kaukazo Albaniją kontroliavo ne kaip tiesioginę provinciją, bet per klientinius santykius. Tai reiškia, kad vietinė valdžia išlaikė dalį autonomijos: karalius ar kunigaikštis valdė vietinius reikalus, bet pripažino Romos įtaką, sudarė sąjungas, galėjo priimti romėniškas pareigas ar karines pagalbas. Skirtumas nuo situacijos kaimyninėje Armėnijoje – kuri tapo Romos provincija tam tikrais laikotarpiais – buvo žymus: Albanijos teritorija niekada netapo pilnaverčia imperijos provincija.
Krikščionybės plitimas
Per I–IV a. regione išryškėjo stiprėjanti krikščionybės įtaka. Roma ir vėliau Bizantija buvo viena iš jėgų, pernešusių krikščionybės idėjas Kaukazui, tačiau svarbus vaidmuo tenka ir kaimyninei Armėnijai, kur krikščionybė tapo valstybine religija IV a. pradžioje. Albanijoje kunigų ir vienuolių veikla, vertimai religinių tekstų ir ryšiai su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis lėmė, kad regionas tapo krikščionišku daugeliui šimtmečių.
Svarbu pažymėti: krikščionybė Albanijoje plito per sudėtingą aplinkos kaitą – Romos, persų ir vietinių elitų įtaką, o vėlesnių amžių religiniai ryšiai kartais lėmė Albanijos bažnyčios priklausomybę nuo Armėnijos ar Bizantijos bažnytinių struktūrų.
Kultūrinė ir rašytinė įtaka
Romos ir vėliau Bizantijos įtakos pasireiškė platei: prekyba, monetų cirkuliacija, architektūros elementai (bažnyčios, tvirtovės), teisės ir diplomatija. Tačiau reikia aiškiai atskirti senovės romėnišką paveldą nuo modernių reiškinių. Šiuolaikinio Azerbaidžano oficiali rašto sistema iš tiesų yra lotyniško (romėniško) tipo abėcėlė, tačiau tai yra XX–XXI a. modernus sprendimas, susijęs su sovietine ir nepriklausomybės laikų politikos eiga; šis lotyniškas raštas neturi tiesioginio tęstinumo iš senovinės Romos laikų kultūros.
Istoriškai Kaukazo Albanijoje egzistavo savita raštija – vadinama senąja albanų (Caucasian Albanian) abėcėle. Pagal kai kuriuos šaltinius, V–VI a. krikščioniškos misijos ir raštijos plėtra (tarp jų veikė vienuoliai ir vertėjai) lėmė vietinių rašto sistemų atsiradimą; dalis tyrinėtojų priskiria rašto kūrimą Mesropui Maštocui ar jo aplinkai, tačiau šios problemos istorikai dar aptarinėja. Senosios albanų abėcėlės pavyzdžiai buvo aptikti palimpsestuose ir vėliau iš dalies dešifruoti, atskleidžiant vietinę literatūros tradiciją.
Heraklio kampanija ir Bizantijos vaidmuo
Vėlyvaisiais VI–VII a. amžiais įvyko reikšmingi kariniai ir politiniai pasikeitimai. Rytų Romos imperija (Bizantija) aktyviai kovojo su Sasanidų Persija dėl įtakos Kaukaze. 627 m. imperatorius Heraklis, kartu su savo sąjungininkais – tarp jų minimas ir Vakarų tiurkų kaganato Gokturkų dalyvavimas – laikinai sugrąžino Bizantijos įtaką regione, nukreipdamas Persijos jėgas ir įtvirtindamas trumpalaikes politines permainas.
Paveldas ir ilgalaikė įtaka
- Religinis palikimas: krikščionybė Albanijoje paliko ilgalaikį poveikį – statytos bažnyčios, formavosi vietinės religinės tradicijos, kurios išliko iki viduramžių, kol vėlesnės politinės jėgos (arabai, turkai, persai) pakeitė regiono demografinę ir religinių praktikų struktūrą.
- Kultūrinė sintezė: Roma ir Bizantija buvo vienas iš kelių šaltinių, formavusių Kaukazo Albanijos materialią ir dvasinę kultūrą, kartu su persų, armėnų ir vietinių genčių įtaka.
- Raštija: nors šiandien Azerbaidžano oficialus raštas remiasi lotyniška abėcėle, tai nėra tiesioginis senovės Romos paveldas — tai moderni kalbinė ir politinė transformacija. Senoji albanų raštija išlieka atskira ir unikalia regiono paveldo dalimi.
Apibendrinant: Romos ir vėliau Bizantijos įtaka Kaukazo Albanijoje buvo reikšminga, bet fragmentiška ir maišyta su kitų regioninių ir vietinių jėgų poveikiu. Ji prisidėjo prie krikščionybės plėtros, kultūrinių mainų ir politinių sąlygų sudarymo, bet neatnešė visiško Romos administracinio integracijos į regioną.
"(Kaukazo) Albanija" (dabar vadinama Azerbaidžanu) Romos imperatoriaus Trajano užkariavimų metu, netoli Armėnijos.
Istorija
Kaukazo Albaniją ir Senovės Romą siejo ilgalaikis ryšys. 65 m. pr. m. e. romėnų generolas Pompėjus, kuris ką tik buvo pavergęs Armėniją ir Iberiją bei užkariavęs Kolchidę, kariuomenės vadas įžengė į Albaniją. Perėjęs sausringą Kambizenės (Kambičano) provinciją, kurią neseniai iš armėnų užgrobė albanai, jis pasuko Kaspijos jūros link.
Perbridęs Alazano upę, jis susidūrė su Albanijos karaliaus Oroezo pajėgomis ir galiausiai jas nugalėjo. Prieš grįždamas į Anatoliją, Pompėjus užtikrino albanų kontrolę beveik iki Kaspijos jūros.
Tačiau Partų imperijos įtakojami albanai netruko sukilti prieš Romą: 36 m. pr. m. e. Markas Antonijus buvo priverstas pasiųsti vieną iš savo leitenantų nutraukti jų sukilimo. Zoberis, kuris tuo metu buvo Albanijos karalius, kapituliavo, ir Albanija tapo - bent jau pagal pavadinimą - "Romos protektoratu", pradėdama beveik tris šimtmečius trukusią vasalystę.
Albanijos karalius įtrauktas į dinastijų, kurių ambasadorius priėmė Augustas, sąrašą.
35 m. po Kr. Iberijos karalius Farasmanas ir jo brolis Mitridatas, remiami Romos, Armėnijoje susidūrė su partais: albanai pasirodė esą veiksmingi sąjungininkai, prisidėję prie partų pralaimėjimo ir laikino išstūmimo.
67 m. imperatorius Neronas rengė karinę ekspediciją į Kaukazą: jis norėjo nugalėti barbarus alanus ir užkariauti Romai visas šiaurines Juodosios jūros pakrantes nuo dabartinės Gruzijos ir Azerbaidžano iki dabartinės Rumunijos ir Moldovos, bet jo mirtis tai sustabdė.
Vespasianas buvo pasiryžęs atkurti ir sustiprinti visišką Romos valdžią Kaukaze iki pat Kaspijos jūros.
Legio XII Fulminata būrio buvimą už kelių kilometrų nuo šios jūros krantų (69 km į pietus nuo Baku) liudija užrašas, parengtas 83-96 m., valdant Domicianui.
75 m. XII Fulminatas buvo Kaukaze, kur imperatorius Vespasianas pasiuntė legioną paremti sąjungininkų Iberijos ir Albanijos karalysčių.
Azerbaidžane rastas užrašas, kuriame rašoma: IMP DOMITIANO CAESARE AVG GERMANICO LVCIVS IVLIVS MAXIMVS LEGIONIS XII FVL.
Kai kurie istorikai teigia, kad tikrąją Ramanos gyvenvietę netoli Baku galbūt įkūrė Liucijaus Julijaus Maksimo romėnų kariai iš "Legio XII Fulminata" pirmajame mūsų eros amžiuje, o jos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Romana.
Šią hipotezę patvirtina 1903 m. Rusijos administracijos išleistas karinis-topografinis Kaukazo žemėlapis, kuriame miesto pavadinimas rašomas Romana, įvairūs Abšerono regione rasti romėnų radiniai, taip pat senieji gyventojai miestą vadina Romana.
Be to, Ramana yra toje vietovėje, kuri puikiai tinka romėnų "kastrui", kontroliuojančiam netoliese esantį Baku uostą, komercinį jūrų kelią (per Kaspijos jūrą) tarp Kaukazo ir Vidurinės Azijos lygumų.
Nepaisant didėjančios romėnų įtakos, Albanija niekada nenutraukė prekybinių ir, tikėtina, kultūrinių ryšių su Persija, tačiau 114 m. po Kr., Trajanui pradėjus kontroliuoti Kaukazo Albaniją, romėnų kontrolė tapo beveik visiška, o aukščiausi socialiniai sluoksniai buvo visiškai romanizuoti.
Kaukazo genčių, albanų, iberų, taip pat užkaukazinių sarmatų kunigaikščiai buvo patvirtinti (romėnų) vasalais arba dabar jiems (Trajano) pavaldūs.
Valdant Romos imperatoriui Hadrianui (117-138 m.) į Albaniją įsiveržė alanai - Irano klajoklių grupė.
Ši invazija paskatino Romos ir albanų sąjungą, kuri 140 m. po Kr. buvo sustiprinta valdant Antoninui Pijui. Apie 240 m. teritoriją užėmė sasanai, bet po kelerių metų Romos imperija vėl atgavo Kaukazo Albanijos kontrolę.
297 m. Nisibio sutartyje buvo numatyta atkurti romėnų protektoratą Kaukazo Iberijoje ir Kaukazo Albanijoje. Tačiau po penkiasdešimties metų Roma prarado šią teritoriją, kuri nuo to laiko daugiau kaip du šimtmečius buvo neatskiriama Sasanidų imperijos dalis.
VI a. pabaigoje Albanijos teritorija vėl tapo karo tarp Sasanidų Persijos ir Bizantijos / Rytų Romos imperijos arena. Per trečiąjį Persų-Turkų karą į Albaniją įsiveržė chazarai (gokturkai), o jų vadas Ziebelis 627 m. pasiskelbė Albanijos valdovu, valdant Romos Herakliui, ir iš pirklių bei Kuros ir Arakso upių žvejų ėmė mokestį, kuris "atitiko Persijos karalystės žemės matavimus". Albanijos karaliai išlaikė savo valdžią mokėdami duoklę regioninėms valdžioms.
Vėliau, 643 m. po Kr., per islamo užkariavimą Persijoje, Kaukazo Albaniją užkariavo arabai.
Kaukazo Albanija (dabartinis Azerbaidžanas) apie 300 m. buvo Romos imperijos vasalas (raudonoje linijoje pažymėtos Romos vasalinės valstybės): Albanija, Iberija ir Armėnija).
Romos palikimas
Roma paliko didžiulį kultūrinį palikimą dabartiniam Azerbaidžanui: ne tik lotynišką abėcėlę ir į Vakarus orientuotą šiuolaikinių azerbaidžaniečių visuomenę, bet net - kaip Armėnijoje ir Gruzijoje - krikščioniškąjį tikėjimą (net jei iš tikrųjų turi nedaug tikinčiųjų).
Pasak Movses Kaghankatvatsi, krikščionybė į Kaukazo Albaniją ėmė skverbtis jau I a., būtent tada, kai romėnai pradėjo kontroliuoti Albaniją. Pirmąją krikščionių bažnyčią regione pastatė šventasis Eliziejus, Tado iš Edesos mokinys, vietovėje, vadinamoje Gis, ir manoma, kad tai yra dabartinė "Kišo bažnyčia".
Po to, kai Romos įtakoje atsidūrusi Armėnija priėmė krikščionybę kaip valstybinę religiją (301 m.), Kaukazo albanų karalius Urnayras nuvyko į Armėnų apaštališkosios bažnyčios sostą priimti krikšto iš šventojo Grigaliaus Apšvietėjo, pirmojo Armėnijos patriarcho.
Krikščionybė savo aukso amžių pasiekė V a. pabaigoje, valdant Vachaganui Pamaldžiajam (valdė 487-510 m.), kuris, paveiktas Bizantijos kunigų, pradėjo kampaniją prieš stabų garbinimą Kaukazo Albanijoje ir neskatino persų zoroastrizmo. Po VII a. musulmonų įsiveržimų iš tikrojo Azerbaidžano beveik išnyko pirmieji krikščionys. Vieninteliai išlikę Kaukazo albanai yra udai, kurie išlaikė savo romėnų įtakotų protėvių krikščioniškąjį tikėjimą. Paskutiniai 7000 udžių gyvena daugiausia Kabalos ir Oguzo (buvusio Vartašeno) regiono Nidžos kaime, tačiau keletas jų gyvena sostinėje Baku.
Kišo bažnyčia šiaurės Azerbaidžane
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kur buvo Kaukazo Albanija?
Atsakymas: Kaukazo Albanija buvo dabartiniame Azerbaidžane.
K: Kiek laiko Kaukazo Albanija buvo Romos imperijos klientinė valstybė?
A: Kaukazo Albanija buvo Romos imperijos klientė keturis šimtmečius, maždaug nuo Kristaus laikų.
K: Ar Albanija buvo Romos kontroliuojama kaip provincija, kaip Armėnija?
Atsakymas: Ne, Roma kontroliavo Kaukazo Albaniją tik kaip klientinę arba vasalinę valstybę. Ji niekada nesugebėjo jos visiškai paversti Romos imperijos dalimi, pavyzdžiui, provincija (kaip atsitiko su jos kaimyne Armėnija).
K: Kokią kultūrinę įtaką Roma padarė Kaukazo albanams?
A: Roma atnešė Kaukazo albanams krikščionybę ir Vakarų kultūros įtaką, kuri išliko iki pat dabartinio Azerbaidžano.
Klausimas: Ar daug krikščionių yra dabartiniame Azerbaidžane?
A: Nors šiandien azerbaidžaniečių krikščionių yra nedaug, jų naudojama rašto sistema yra romėnų abėcėlė.
Klausimas: Kokia buvo antroji ir paskutinė įtaka Kaukazo Albanijai?
A: Antrą ir paskutinę įtaką Kaukazo Albanijai padarė Rytų Romos imperija, kai imperatorius Heraklis 627 m. po Kr. padedamas Vakarų tiurkų kaganato gokturkų per Trečiąjį persų-turkų karą sugebėjo perimti regiono kontrolę.
Klausimas: Kiek laiko truko Romos ir Rytų Romos imperijos įtaka Kaukazo Albanijai?
A: Romos įtaka Kaukazo Albanijai truko keturis šimtmečius, maždaug nuo Kristaus laikų, o Rytų Romos imperija perėmė regiono kontrolę 627 m. ir nuo tada jos įtaka tęsėsi.
Ieškoti