Kraujo serumas: kas tai, sudėtis ir diagnostika

Kraujo serumas: kas tai, sudėtis ir diagnostika — sužinokite apie serumo komponentus, tyrimus, laboratorinę reikšmę ir diagnostinius taikymus.

Serumas yra skaidrus, gelsvos spalvos skystis, kuris yra kraujo dalis. Jame nėra baltųjų ar raudonųjų kraujo kūnelių ir krešėjimo faktoriaus. Tai kraujo plazma be fibrinogenų. Į serumą įeina visi baltymai, nenaudojami kraujo krešėjimui (koaguliacijai), ir visi elektrolitai, antikūnai, antigenai, hormonai ir visos papildomos medžiagos (pvz., vaistai ir mikroorganizmai).

Serumo tyrimas yra serologija. Serumas naudojamas daugeliui medicininių diagnostinių tyrimų, taip pat kraujo tipizacijai.

Kraujas centrifuguojamas, kad būtų pašalinti ląstelių komponentai. Iš kraujo, kuris yra antikoaguliantas, gaunama plazma, kurioje yra fibrinogeno ir krešėjimo faktorių. Iš koaguliuoto kraujo (sukrešėjusio kraujo) gaunamas serumas be fibrinogeno, nors kai kurie krešėjimo veiksniai išlieka.

Serumas yra svarbi embrioninių kamieninių ląstelių savęs atnaujinimo dalis, kai jis derinamas su citokinu leukemiją slopinančiu faktoriumi.

Sudėtis ir pagrindinės savybės

Serumas sudarytas iš skysčio frakcijos, kurioje dominuoja įvairūs biocheminiai komponentai. Pagrindiniai komponentai:

• Baltymai: albuminas, globulinai (įskaitant imunoglobulinus), fermentai ir kitokie plazmos baltymai;
• Elektrolitai: natris, kalis, chloridai, kalcis ir kt.;
• Hormonai ir augimo faktoriai: įvairūs endokrininiai signalai, kurie nustatomi hormonų tyrimais;
• Metabolitai: gliukozė, bilirubinas, urea, kreatininas, lipidai;
• Antigenai ir antikūnai: serologiniai žymenys infekcijoms, autoimuniniams tyrimams;
• Vaistų ir toksinų liekanos: taikoma terapijos stebėsenai ir toksikologijai;
• Mikroorganizmai arba jų antigens/antikūnai: serologinei diagnostikai (jei paimtas nenukentėjęs mėginys).

Kaip gaunamas serumas

• Kraujo ėmimui naudojami indai be antikoaguliantų (vadinamieji „tušti“ arba su krešėjimą skatinančiais aktyvatoriais).
• Mėginys paliekamas pastovėti (įprastai 15–60 min.), kol susiformuoja krešulys.
• Vėliau kraujas centrifuguojamas — tai atskiria skystąją dalį (serumą) nuo krešulio ir ląstelių.
• Gautas serumas atsargiai perpilamas arba nukeriamas į atskirus indus analizėms.
• Laikymas: trumpalaikiam saugojimui +2–8 °C, ilgalaikiam −20 °C arba −80 °C; vengiama dažnų užšaldymo–atšildymo ciklų.

Klinikinės ir laboratorinės paskirtys

Serumas yra plačiausiai naudojamas klinikinėje laboratorinėje diagnostikoje. Dažniausi serumo tyrimai:

• Biocheminiai tyrimai: kepenų fermentai (AST, ALT), inkstų rodikliai (kreatininas, urea), gliukozė, lipidograma;
• Serologiniai tyrimai: antikūnų nustatymas (pvz., hepatito, ŽIV, SARS-CoV-2, sifilio);
• Hormonų kiekiai: TSH, T4, kortizolis, estrogenai ir kt.;
• Autoimuninių ligų žymenys: antinukleariniai antikūnai (ANA), reumatoidinis faktorius;
• Terapinė stebėsena ir vaistų koncentracijos (toksiškumo ar terapinio diapazono kontrolė);
• Kraujo tipizacija ir prieškūnų tyrimai (kraujo tipizacija).

Interpretacija priklauso nuo konkretaus analito: vietinių rodiklių referenciniai intervalai skiriasi pagal laboratoriją, amžių ir lytį.

Išankstinė mėginių tvarka ir dažniausios klaidos

• Hemolizė: eritrocitų plyšimas išskiria K+, hemoglobino ir fermentų, kas gali klaidinti rezultatus (pvz., dirbtinai padidintas kalis, LDH).
• Lipemija: stipriai riebus serumas trukdo spektrofotometriniams tyrimams.
• Icterus (bilirubinas): didelis bilirubino kiekis gali slėpti arba trukdyti tam tikriems tyrimams.
• Netinkamas mėginio ėmimo ar laikymo laikas: ilgai stovintis kraujas gali pakeisti tam tikrų molekulių koncentracijas; kartotiniai užšaldymo-atšildymo ciklai mažina kai kurių baltymų ir hormonų vientisumą.
• Užteršimas antikoaguliantais: jeigu mėginys kontaktavo su antikoaguliantu, gaunami plazmos rodmenys gali skirtis nuo serumo.

Serumo vaidmuo moksliniuose tyrimuose

Be diagnostikos, serumas plačiai naudojamas laboratorijose ir tyrimuose. Pavyzdžiui, jis gali būti komponentas ląstelių kultūrose kaip augimo veiksnių šaltinis (dažniausiai naudojamas fetal bovine serum—jaunikio galvijų serumas). Serumo kokybė ir sudėtis gali žymiai paveikti eksperimentinius rezultatus, todėl tyrėjai kartais naudoja standartizuotus serumo produktus arba serumo pakaitalus.

Originaliame tekste minima, kad serumas yra svarbi embrioninių kamieninių ląstelių savęs atnaujinimo dalis, ypač derinant su citokinu leukemiją slopinančiu faktoriumi (LIF). Tai iliustruoja, kaip serumo komponentai gali sąveikauti su signalinėmis molekulėmis, palaikančiomis tam tikras ląstelių būsenas.

Saugumas ir tvarkymas

• Serumas laikomas potencialiai užkrečiamu biologiniu mėginiu — būtina dirbti su asmeninėmis apsaugos priemonėmis (pirštinės, apsauginiai akiniai, laboratorinis chalatas).
• Mėginiai turi būti tinkamai ženklinami ir transportuojami pagal biologinių medžiagų taisykles.
• Aplinka, kurioje dirbama su serumu, turi būti dezinfekuojama, o atliekos tvarkomos kaip biologinės atliekos.

Santrauka

Serumas — tai kraujo skystoji dalis be krešėjimo faktorių ir ląstelių. Jis turi platų biocheminių komponentų spektrą ir yra esminis tiek klinikinėje diagnostikoje (biochemija, serologija, hormonai, vaistų lygiai), tiek moksliniuose tyrimuose (ląstelių kultūros, imunoassay). Tinkamas mėginių ėmimas, apdorojimas ir laikymas yra labai svarbūs patikimiems rezultatams gauti.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra serozė?

K: Ką sudaro serumas?

K: Kaip vadinamas serumo tyrimas?

K: Kaip serumas naudojamas medicininiuose diagnostiniuose tyrimuose?

K: Kaip gaunamas serumas?

K: Koks serumo vaidmuo embrioninių kamieninių ląstelių savęs atnaujinimui?

K: Kuo serumas skiriasi nuo plazmos?

Paieška pagal raidę