JAV Konstitucijos septintoji pataisa (VII pataisa) yra Teisių bilieto dalis. Ji įtvirtina teisę į prisiekusiųjų teismą tam tikrose civilinėse bylose ir draudžia teismams panaikinti prisiekusiųjų teismo nuosprendžio. Septintoji pataisa buvo priimta kartu su Teisių bilietu ir įsigaliojo pabaigoje XVIII a.; tačiau pati pataisa valstijoms istoriniu metu nebuvo inkorporuota per XIV pataisą. Dėl šios priežasties valstijų teismuose jos taikymas nėra automatinis — daugelyje valstijų teisė į prisiekusiųjų teismą civilinėse bylose yra užtikrinama per atskirus valstijų konstitucijų punktus.

Pataisos tekstas ir prasmė

Septintosios pataisos esmė trumpai: civilinėse bylose, kurių ginčo vertė viršija tam tikrą ribą, turi būti išsaugota prisiekusiųjų teisė; ir joks teismas Jungtinėse Valstijose neturi kitaip peržiūrėti fakto, išspręsto prisiekusiųjų. Istoriškai šis riba buvo išreikšta doleriais (pirmosiose versijose – 20 dolerių), tačiau teismų praktikoje svarbiausia yra bylos pobūdis — ar ji yra "common law" (teisės) pobūdžio, o ne equity (teisminės injunkcijos) pobūdžio.

Istorinis testas ir bylinėjimosi pobūdis

Teismų praktikoje, nagrinėjant, ar konkrečioje civilinėje byloje privalomas prisiekusiųjų teismas, plačiai naudojamas vadinamasis "istorinis testas": lyginama, ar panašioje situacijoje anglų bendrosios teisės sistemoje istoriniu laikotarpiu buvo skiriamas prisiekusiųjų teismas. Byloje United States v. Wonson Aukščiausiasis Teismas pabrėžė tokio istorinio požiūrio svarbą. Pagal šį metodą įprastai prisiekusiųjų teisė taikoma bylose dėl žalos atlyginimo ir kitų "teisinių" (legal) priemonių, o ne bylose dėl iniciatyvų, uždraudimų ar kitų "equity" priemonių.

Ribojimai ir išimtys

  • Pataisa negarantuoja prisiekusiųjų teismo bylose pagal jūrų teisę (admiralty/maritime jurisdiction).
  • Ji netaikoma tam tikroms byloms, kuriose viena šalis yra pati vyriausybė arba kai veikia suvereniteto principai (esminės išimtys taikomos); taip pat yra išimčių kai kuriose patentinių reikalavimų dalyse, ypač kai sprendžiamas teisminis (equity) pobūdis.
  • Šalių susitarimu prisiekusiųjų teismo teisės galima atsisakyti (pavyzdžiui, pasirenkant teismo bylas be prisiekusiųjų).

Verdikto peržiūra ir minimalus prisiekusiųjų skaičius

Pataisa numato, kad faktai, nustatyti prisiekusiųjų, negali būti kitaip peržiūrimi federaliniuose teismuose, išskyrus pagal istorines bendrosios teisės taisykles; tai reiškia ribinę apeliacijų ar naujų procesų galimybę tik dėl teisės klausimų ar procedūrinių klaidų. Taip pat Teisės bilietas kartu su vėlesne teismų praktika užtikrina, kad civiliniame procese prisiekusiųjų teisme dalyvautų ne mažiau kaip šeši asmenys — nors tradiciškai prisiekusiųjų būna dvylika, teismai yra pripažinę mažesnių kolegijų konstitucingumą iki minimalaus ribos.

Praktinė reikšmė šiandien

Ši pataisa tebėra svarbi ginant šalių teisę į sprendimą, priimtą bendrai piliečių kolegialiai. Federaliniuose civiliniuose procesuose ji dažnai lemia skirtumą tarp bylos nagrinėjimo su prisiekusiųjų ir be jų (bench trial). Teismai atskiria "teisines" ir "equity" pretenzijas, sprendžia, kokios priemonės reikalaujamos, ir vadovaujasi istoriniu testu bei precedentais. Dėl to, nors Septintoji pataisa tiesiogiai valstijoms gali nebūti privaloma, jos principai toliau formuoja civilinio proceso praktiką tiek federaliniu, tiek valstijų lygiu.