Seras Gavenas yra išgalvotas karaliaus Artūro istorijų personažas, vienas žymiausių Apskritojo stalo riterių. Jo vardas ir vaidmuo viduramžių literatūroje vystėsi daugelyje tautų tradicijų: angliškos, prancūziškos ir keltų sagose jis užima išskirtinę vietą, o vėlesniuose šaltiniuose pasirodo ir Italijoje. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad Gaveno figūra gali turėti istorinį prototipą — galbūt kario ar vietinio vado atmintį, susijusią su Šiaurės Europos ir Orknio salų tradicija (galimi laikai — apie IX a., maždaug 850 m.), tačiau tai nėra vienareikšmiškai įrodyta. Gavenas ypač plačiai žinomas kaip pagrindinis viduramžių fantastinės poemos "Seras Gavenas ir Žaliasis riteris" veikėjas.
Kilme ir šeima
Daugelyje tradicijų seras Gavenas vaizduojamas kaip karaliaus Artūro sūnėnas — jis dažniausiai nurodomas esąs Artūro sesers (pavadinamos Morgazė, Morgause ar Ana) ir karaliaus Loto (Lot arba Loth) sūnus. Jo broliai dažnai minimi kaip Agravainas, Gaheris ir Garetas; kai kuriose versijose į šeimą įtraukiamas ir Mordredas (santykiai priklauso nuo pasakojimo varianto). Kai kuriose pasakose Gavenas turi ir seserų. Šios genealoginės variacijos atspindi skirtingas vietines tradicijas ir rašytojų interpretacijas.
Charakteris ir atributai
Gavenas dažnai vaizduojamas kaip mandagus, garbingas ir kilnus riteris, kartu galintis būti pavojingas mūšyje. Jis yra ištikimas Artūrui, gynėjas silpnesniųjų ir ypač gerai žinomas kaip moterų gynėjas — todėl kartais vadinamas „mergelių riteriu“ arba „ryšininku su dorybėmis“. Daugelyje kūrinių jis tampa jaunesniųjų riterių draugu ir mokytoju arba jų sąjungininku. Gavenui taip pat priskiriamos gydytojo žinios ir žolelių išmanymas — kai kuriose pasakose jis rodomas kaip gydantis riteris.
Keliuose pasakojimuose aprašoma ypatinga Gaveno jėgos savybė: ji kinta pagal saulės ciklą — stipriausias jis būna iki vidurdienio (kai kur nurodoma, kad galia iki vidurdienio patrigubėja), o vakare stiprumas silpnėja. Toks motyvas pasitaiko keliuose viduramžių romanuose ir atspindi magiškus ar simbolinius atributus, priskiriamus herojui.
Literatūriniai siužetai ir reikšmė
Vienas žymiausių Gaveno pasirodymų yra viduramžių anglų poema "Seras Gavenas ir Žaliasis riteris" — anoniminis vėlyvo XIV a. kūrinys, kuriame Gavenas priima išbandymą ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kurioje išbandomas jo garbingumas, drąsa ir kuklumas. Šioje poemoje atsiskleidžia etikos ir riteriškumo temos: čia svarstomas ne tik fizinis drąsumas, bet ir moralinis atsakomybės bei ištikimybės matmuo (žinomas epizodas su diržu/girdle, simbolizuojančiu nuodėmės ar išsigelbėjimo momentą).
Be to, Gavenas dažnai pasirodo prancūzų romanuose ir keltų tekstuose — jis minimas ankstyvuosiuose velso pasakojimuose ir Triadose, taip pat angliškuose pasakojimuose. Gavenui kartais priskiriami ir palikuonys, susiję su motyvu „Gražusis nepažįstamasis“ (angl. The Fair Unknown): tautų literatūroje randamas personažas Guinglain arba „Libeaus Desconus / Le Bel Inconnu“ kartais siejamas su Gaveno sūnumi arba jo pėstininku, priklausomai nuo varianto.
Ryšiai su kitais riteriais
Gavenas dažnai vaizduojamas kaip artimas sero Lanceloto sąjungininkas ir draugas. Santykiai su kitais Apskritojo stalo riteriais, ypač giminaičiais (Agravainu, Gaherisu, Garetu), pasakojimuose kinta: kai kur jis rodomas kaip principingas ir subalansuotas, kitur — kaip aistringesnis ir konfliktiškesnis personažas. Kai kuriuose tekstuose Gavenui priskiriamas ir šiek tiek ironizuotas bruožas — toks, kuris parodo bei išryškina riteriškumo idealų sudėtingumą.
Ikonografija ir paveldas
Gavenas minimas ne tik raštuose — jo figūra atsiranda ir mene. Pvz., jis vaizduojamas Modenos katedros (Šiaurinis portalas, statytas apie 1184 m.) architektūroje, kur kai kurie tyrinėtojai atpažįsta Gaveno motyvus tarp arkinio reliefų figūrų. Jo vaizdavimas šiuose ir kitose kūrybinėse išraiškose liudija plačią Gaveno sklaidą viduramžių Europoje.
Apibendrinant, seras Gavenas yra įvairiapusis personažas: nuo idealizuoto riterio ir moterų gynėjo iki sudėtingesnio, magiškų bruožų turinčio herojaus, kurio charakteris ir istorijos atspindi skirtingas regionines tradicijas bei laikmečių literatūrines tendencijas.
