Stingy Jack - airių folkloro personažas. Jis vaizduojamas kaip gudrus, dažnai girtuokliaujantis ir neturtingas vyras, linkęs apgauti kitus ir vengti atsakomybės. Pagal populiarią legendą Džekas bent tris kartus pergudravo velnią. Pasakojimas buvo perduodamas žodžiu ir turi kelias vietines variacijas, bet pagrindinė siužetinė linija išlieka panaši.

Siužetas (trys apgaulės)

Pirmą kartą Džekas pakvietė velnią kartu išgerti. Nenorėdamas mokėti už gėrimą, jis įtikino velnią laikinai paverstis moneta, kad sumokėtų už gėrimus. Velnias taip ir padarė, tačiau Džekas monetą įsidėjo į kišenę, kurioje buvo sidabrinis kryžius. Dėl kryžiaus velnias negalėjo vėl grįžti į savo pradinį pavidalą. Po ilgesnio ginčo Džekas leido velniui sugrįžti į normalų pavidalą, bet tik po to, kai velnias pažadėjo metus laiko netrukdyti jam ir nebandyti reikalauti jo sielos, kai šis mirs.

Antrą kartą Džekas sugebėjo vėl apgauti velnią: jis prisiviliojo velnią įlipti į obelį, kad surinktų obuolių, o tada greitai įsmeigė kryžių medžio kamiene, kad velnias negalėtų nusileisti. Galiausiai jis paleido velnią tik po to, kai šis pažadėjo dešimt metų netrukdyti Džekui ir nereikalauti jo sielos po mirties.

Trečią kartą, kai Džekas mirė dar nesulaukęs tų dešimties metų termino, nei Dievas, nei velnias nenorėjo jo priimti: Dievas nesileido Džeko į danguje, o velnias dėl savo anksčiau duotų pažadų negalėjo jo įleisti į pragarą. Taip Džekas liko be vietos po mirties. Velnias atidavė jam žėrinčią anglį, kad Džekui būtų šviesiau po tamsos. Džekas įdėjo anglį į išskobtą ropę (ar kitą daržovę) ir nuo tada, sakoma, jis klajoja po pasaulį su savo žibintėliu. Jį galima esą išvysti ypač per Visų šventųjų dieną, lapkričio 1 d.

Vardas ir žibinto tradicija

Džekas įgavo pravardę „Džekas iš žibinto“, kuri vėliau anglų kalboje buvo sutrumpinta iki „Jack-o'-lantern“. Tradicija išskobti daržoves ir jose nešti žvakę siejama su senesnėmis keltais ir britų paprotimis, kai per rudens šventes (pvz., Samhainą ir vėlesnį All Hallows' Eve) buvo tikima, kad ribos tarp mirusiųjų ir gyvųjų susiliečia. Europoje dažniausiai būdavo naudojamos ropės, kriaušės ar sviečiai (swede, turnip ar mangelwurzel), o atvykus į Šiaurės Ameriką ši praktika buvo pritaikyta vietinėms, didesnėms daržovėms — moliūgams, kuriuos buvo lengviau išpjauti ir dekoruoti.

Kilmė, variacijos ir ryšys su Helovinu

Legenda apie Stingy Jack nėra vienintelė tokio tipo istorija: įvairiuose regionuose egzistuoja panašios pasakos apie gudriuosius žmogelius, kurie apgaudinėja velnius ar kitus antgamtinius padarus. Istoriniai šaltiniai rodo, kad terminai kaip „jack-o'-lantern“ dar nuo ankstyvųjų XIX a. buvo vartojami apibūdinti ir paslaptingiems švytintiems reiškiniams (will-o'-the-wisp), ir žmonėms, nešančiais žibintus naktyje.

Ryšys su šiuolaikiniu Helovinu (spalio 31 d.) susiformavo per kelis šimtmečius: keltų Samhain šventės, krikščioniškos Visų šventųjų ir Visų mirusiųjų dienos tradicijos bei britų/airių papročiai susiliejo ir emigravus į Šiaurės Ameriką, tapo dalimi to, ką šiandien matome kaip Helovino ceremonijas ir dekoracijas. Džeko istorija buvo viena iš pasakų, paaiškinančių, kodėl žmonės paliko žibintus languose ar kiemuose — kad atbaidytų blogas dvasias arba parodytų kelią nelaimingiems klajūnams.

Simbolika ir šiuolaikinės praktikos

  • Jack-o'-lantern tapo vienu pagrindinių Helovino simbolių: išskobti moliūgai su veidais, viduje su žvake ar šviesele — tiek vaikų žaidimuose, tiek dekoracijose.
  • Praktika kinta: tradicinės ropės ar sviedrės Europoje vis dar naudojamos reenaktmentuose ar folkloro renginiuose, o JAV moliūgai dažniau domina komercines ir bendruomenines veiklas — moliūgų drožimo konkursus, parodas ir t. t.
  • Istorija apie Džeką dažnai pasakojama kaip įspėjimas vaikams — apie gudrumą, apgavystes ir jų pasekmes — todėl ji galėjo būti mažiau viešinama kaip „vaikiška pasaka“, bet ji išliko kultūriškai reikšminga per žibintų tradiciją.

Nors pasakojimo detalės ir datuojami rašytiniai paminėjimai skiriasi, Stingy Jack legenda aiškiai prisidėjo prie Jack-o'-lantern įvaizdžio susiformavimo. Džeko istorija pati savaime yra tik viena iš daugelio tradicijų, kurios susijungė į tai, ką šiandien laiko Helovino kultūra — žaidimą su šviesa ir tamsa, gyvųjų ir mirusiųjų ribomis bei ritualine apsauga nuo piktųjų dvasių.

Galiausiai, nors Džeko istorija gali būti mažai žinoma ar vartojama kaip ne visai tinkamas pavyzdys vaikams, jos palikimas gyvena per žibintus — nuo išskobtų ropių Airijoje iki puošnių moliūgų langų ir kiemų Šiaurės Amerikoje.