Tinginiai (Pilosa): apibrėžimas, rūšys, kilmė ir paplitimas

Sužinokite apie tinginius (Pilosa): rūšys, evoliucinė kilmė (~60 mln. m.), biogeografija ir paplitimas Centrinėje bei Pietų Amerikoje.

Tinginiai yra Xenarthran žinduoliai iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Jie priklauso Pilosa būriui, kuriame kartu su tinginiais tradiciškai skiriamos ir skruzdėdės. Tinginiai medžiagoje dažnai skirstomi į dvi pagrindines grupes — dvipirščius ir tripirščius tinginius (atitinkamai genčiai Choloepus ir Bradypus).

Taksonomija ir rūšys

Šiuolaikiniai tinginiai priklauso suborderiui Folivora (kartais vadinamam ir Phyllophaga), o pagrindinės gyvos gentys yra:

• Bradypus (tripirščiai) — įskaitant keletą rūšių, pvz., Bradypus variegatus (rūšinis kompleksas), Bradypus tridactylus, Bradypus torquatus ir Bradypus pygmaeus.
• Choloepus (dvipirščiai) — dažniausiai aptinkamos dvejos rūšys: Choloepus hoffmanni ir Choloepus didactylus.

Be dabartinių medžiojausių tinginių, Pilosa būryje praeityje buvo daug išnykusių žeminių tinginių (pvz., milžiniški ground sloths), kurie geologinėje praeityje buvo svarbūs ekosistemose.

Kūno ypatybės ir adaptacijos

Tinginiai pasižymi arboriniu (gyvenimu medžiuose) gyvenimo būdu ir lėtu metabolizmu. Svarbiausios jų savybės:

• Stori, ilgi nagai, pritaikyti kabintis ant šakų.
• Plaukai, ant kurių dažnai auga dumbliai ir kerpių pavidalo organizmai — tai suteikia maskuotę ir papildomų maistinių medžiagų.
• Dantys paprastai be emalio, paprastos struktūros (peg-like), tinkami lapinei mitybai; virškinimas labai lėtas dėl sudėtingos, fermentų pagalba vykstančios virškinimo sistemos.
• Žemu kūno temperatūros reguliavimu ir lėtu energijos panaudojimu; šios savybės leidžia gyvūnams išgyventi ant mažai maistingų lapų.

Gyvenimo būdas ir mityba

Tinginiai daug laiko praleidžia pakabinti ant medžių šakų, įvairios rūšys aktyvios naktį arba nakčia — priklausomai nuo rūšies. Jų pagrindinis maistas — lapai (todėl juos vadina folivorais), tačiau kai kurios rūšys papildomai ėda ūglius, vaisius ar žievę. Dėl mažai maistingos dietos tinginiai turi lėtą medžiagų apykaitą ir užtrunkančią virškinimą.

Įdomus ekologinis ryšys — tinginių kailyje dažnai gyvena tam tikros rūšies drugeliai ir vikšrai (pvz., tinginių kandys), taip pat dumblių/kerpių bendrijos; šis mikrohabitas suteikia papildomos maskuotės bei gali būti maistiniu šaltiniu.

Kilmė ir paplitimas

Pilosų biogeografinė kilmė nėra visiškai aiški, tačiau fosiliniai duomenys rodo, kad šios grupės protėviai Pietų Amerikoje gyveno dar ankstyvajame trečiajame periode, maždaug prieš 60 milijonų metų. Per geologinį laiką Pilosa būryje atsirado daug linijų, įskaitant didžiulius žeminius tinginius, kurie išplito į Šiaurės Ameriką per Didžiąją Amerikos permainą (Great American Biotic Interchange).

Šiuo metu tinginiai paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje — nuo pietinių Meksikos regionų ir Centrinės Amerikos iki Amazonės, Andų pakraščių ir pietinių Pietų Amerikos tropinių regionų. Kai kurios rūšys turi siaurą arealą (pvz., nykstančios salų ar pakrančių populiacijos), kitos — plačiau paplitusios.

Šeima, dauginimasis ir plėšrūnai

Tinginiai paprastai turi mažą reprodukcinį greitį: dažniausiai gimsta po vieną jauniklį, motina jį nešioja ir saugo pirmuosius mėnesius. Dėl lėto dauginimosi populiacijos atstatymas po nuostolių vyksta palyginti lėtai. Natūralūs plėšrūnai — jaguarai, ocelotai, harpijos ereliai ir kiti didesni medžiojantys gyvūnai bei paukščiai.

Išsaugojimas ir grėsmės

Pagrindinės grėsmės tinginiams yra buveinių nykimas ir ardymas (miškų kirtimai, žemės ūkis, urbanizacija), kelių ir elektros linijų pavojai (kritimai, elektros smūgiai), medžioklė ir klimato kaita. Kai kurios rūšys — ypač siauro arealo endemitos, pvz., Bradypus pygmaeus — priskiriamos prie grėsmingų arba kritiškai nykstančių kategorijų. Kitų rūšių būklė gali būti stabilesnė, bet vis tiek priklauso nuo miškų išsaugojimo.

Išsaugojimo priemonės apima buveinių apsaugą, biologinę stebėseną, ekokoridorių kūrimą bei švietimą vietos bendruomenėms apie tinginių reikšmę ekosistemoms.

Santrauka

Tinginiai (Pilosa) yra specializuoti, medžiuose gyvenantys žinduoliai, kuriuos apibūdina lėta medžiagų apykaita, ilgi nagai, sudėtingas virškinimas ir glaudūs ekologiniai ryšiai su savo kailiu. Jų evoliucija siekia dešimtis milijonų metų Pietų Amerikoje, o per Didžiąją Amerikos permainą kai kurios linijos išplitusios plačiau. Šiandien jų išsaugojimas labai priklauso nuo tropinių miškų apsaugos ir atidžios gamtosaugos politikos.

Paieška pagal raidę