Voverės yra didelė mažų ir vidutinių graužikų šeima. Jai priklauso medinės voverės, kurios aprašytos šiame puslapyje. Ši šeima apima įvairias formas — nuo grakščių medžių gyventojų iki žemės gyvenimo būdo prisitaikiusių rūšių — ir kartu suartina daugiau nei kelis šimtus rūšių bei dešimtis genčių. Voverės atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose: skleidžia sėklas, aeruoja dirvą, yra maisto šaltinis daugeliui plėšrūnų ir kartais laikomos kultūrinėmis ikonomis miestuose bei kaimo vietovėse.

Kitos voverės yra šios: žemaūgės voverės, voverės voverės, suopiai (įskaitant suomius), skraidančios voverės ir prerijų šunys. Kiekviena iš šių grupių turi savitą morfologiją ir elgseną: pvz., skraidančios voverės (angl. flying squirrels) nepasilieka ore kaip paukščiai, o naudoja specialią odos plėvę tarp priekinės ir galinės galūnių, kad slystų tarp medžių; žemaūgės ar žemės voverės dažnai kasasi urvus ir sudaro klaniškas ar socialines grupes (tai ypač akivaizdu prerijų šunyse).

Paskirstymas ir kilmė

Voverės yra kilusios iš Amerikos, Eurazijos ir Afrikos, o į Australiją jos buvo introdukuotos. Fosiliniai radiniai rodo, kad seniausios žinomos voverės kilusios iš eoceno ir laikotarpio; pagal morfologinius požymius šios graužikų linijos artimos kai kurioms šiandieninėms šeimoms, pavyzdžiui kalnų bebrams ir miegapelių. Per milijonus metų voverės išsivystė į plačią formų įvairovę, prisitaikiusią prie medžių, krūmų, žemės paviršiaus ir net urvų.

Mityba

Dauguma voverių yra visaėdės; jos ėda viską, ką randa: sėklas, riešutus, uogas, vaisius, augalų dalis, vabzdžius, kartais paukščių kiaušinius ir net mažesnius stuburinius. Medžių voverės dažnai valgo riešutų ir spygliuočių sporas ar spurgas, o kai kurios rūšys specializuojasi tam tikroms maisto rūšims.

Daugelis medinių voverių rudenį kaupia maistą — jos slepia sėklas ir riešutus įvairiose vietose (tai vadinama „scatter hoarding“), todėl dalis pasėtų sėklų vėliau sudygsta ir prisideda prie miško atsinaujinimo. Priešingai, kai kurios žemyninės rūšys maisto nekaupia ir vietoje to miega žiemos miegu, t. y. žiemą praleidžia giliu miegu su sumažinta medžiagų apykaita. Cache elgsena ir hibernacija priklauso nuo rūšies, klimato ir prieinamų išteklių.

Elgsena ir gyvenimo ciklas

Voverių elgsena labai priklauso nuo buveinės: medinės voverės yra vikrios ir gerai laipioja, jos naudoja uodegą pusiausvyrai ir komunikacijai. Dauguma voverių turi gerai išvystytą uoslę ir regą, leidžiančią aptikti maistą ir grėsmes. Kai kurios rūšys yra vienišos, kitos — daugiau socialios (pvz., prerijų šunys sudaro dideles kolonijas su kompleksinėmis komunikacijos sistemomis).

Išsiritę jaunikliai dažnai būna pliki ir akli bei prižiūrimi motinos kelias savaites. Daugumai rūšių nėštumas (gestacija) trunka kelias savaites (paprastai apie 3–6 savaites), o metinė vada gali svyruoti nuo kelių iki keliolikos jauniklių, priklausomai nuo rūšies. Lauke daugelis voverių gyvena 2–10 metų; nelaisvėje kai kurios rūšys gali gyventi ilgiau.

Plėšrūnai ir grėsmės

Voverės turi daug plėšrūnų arba priešų. Dažniausi plėšrūnai yra:

Be natūralių plėšrūnų, voverėms pavojų kelia ir žmogaus veikla: buveinių nykimas, kelių eismas, invazinės rūšys (pvz., atvejų, kai įvedamos šarvuočių ar kitos svetimos voverės), taip pat ligos. Dėl to kai kurių rūšių populiacijos mažėja ir jos yra įtrauktos į tarptautines ar nacionalines saugomų sąrašus.

Voverių reikšmė ir santykis su žmonėmis

Voverės dažnai laikomos mielomis ir įdomiomis stebėti, ypač parkuose ir soduose. Jos prisideda prie sėklų sklaidos ir miškų atsinaujinimo, bet kartais gali pakenkti žmonių ūkiams (valgydamos pasėlius ar vaisius) arba sukelti problemų statiniuose medžiuose. Žmonės jas medžioja, prižiūri nelaisvėje ar saugo kaip laukines rūšis. Dėl klimato kaitos ir buveinių pokyčių svarbu stebėti voverių populiacijas ir užtikrinti jų išsaugojimą, ypač retų ar endeminių rūšių.

Patarimas stebėtojams: norint pamatyti voveres, stebėkite medžių viršūnes ryte ir vakare, naudokite žiūronus, venkite šerti žmonišku maistu (pvz., duona arba kepti riešutai su druska) ir, jei norite padėti vietinėms populiacijoms, apsvarstykite natūralių riešutų ir sėklų skatinimą bei buveinių išsaugojimą.