Striptizas — apibrėžimas, kilmė ir burleskos formos
Striptizas – tai dažniausiai moterų, bet ne vien moterų, rengiama pramoga prieš publiką, kurioje atliekama lėta, choreografuota kūno atskleidimo seka. Striptizas glaudžiai susijęs su teatro ir varietė tradicija, ypač su burleska, tačiau pasireiškia ir klubuose, privačiuose vakarėliuose, kine bei šiuolaikinėje scenos mene. Paprastai šokio metu, skambant muzikai, atlikėja palaipsniui nusimeta drabužius ar aksesuarus, tuo kurdama erotiškumo, pagaulesnės žaismingumo ar teatralumo efektą. Tai sena praktika: panašių nusirenginėjimo ar provokuojančio šokio elementų galima rasti daugelyje kultūrų ir epochų.
Kilmė ir etimologija
Žodis striptizas kilęs iš anglų kalbos junginio „strip + tease“ (nusirengti + erzinti), tačiau pats reiškinys turi daug platesnes šaknis. XIX–XX a. varietė, kabareto ir burleskos šou Europoje ir JAV išvystė tokias formas, kurios vėliau evoliucionavo į modernų striptizą. Taip pat egzistavo ritualai ir sceniški šokiai, kuriuose kūno dalys buvo atskleidžiamos simboliškai; šios tradicijos prisidėjo prie šiuolaikinio atlikimo manieros susiformavimo.
Atlikimo ypatumai
Nusirenginėjimas paprastai atliekamas provokuojančiai, žaismingai ir teatrališkai: atlikėja gali delsinti nusirengti tam tikrą daiktą, naudoti gestus, žvilgsnius ir laukimo elementą, kad padidintų įtampą ir intriguotų žiūrovą. Striptizo metu šokėja dažnai rankomis ar drabužiais laiko ir slėpia tam tikras kūno dalis, šoka aplink scenoje ir sąveikauja su publika. Repertuare kartais būna vaidinimai ar kostiuminiai numeriai: šokėjos persirengia arabų šokėjomis, Salomėja, Lolita ar kitais archetipais, taip perteikdamos tam tikrą istoriją ar fantaziją. Žiūrovas gali identifikuotis su atlikėja arba būti jos žiūrovo vaidmenyje; erotinės svajonės ir ekshibicionistinės fantazijos.
Formos ir šiuolaikinės variacijos
- Klasikinis striptizas – dėmesys kostiumui, švelniam nusirengimui ir aktoriškumui.
- Burleska ir neo-burleska – jungia satyrą, kabaretą, šokį ir kostiumus; dažnai akcentuoja estetiką ir humoro elementus.
- Ekzotiškas šokis ir „fan dance“ – naudojami vėduoklės, plunksnos bei kiti rekvizitai.
- Pole dance ir kitos akrobatinės formos – stipriai akcentuojamas fizinis pasirengimas, atrakcija ir akrobatika.
- Lap dance ir privatesni numeriai – artimesnis kontaktas su žiūrovu, dažnai klubuose ar privatiniuose renginiuose.
Teisiniai, socialiniai ir etiniai aspektai
Striptizas yra reguliuojamas skirtingose šalyse įvairiai: egzistuoja amžiaus ribojimai, leidimų reikalavimai, taisyklės dėl fizinio kontakto su žiūrovu ir darbo sąlygų. Socialiai striptizas kelia daug diskusijų – vieni jį laiko seksualizacija ir moterų objektifikacija, kiti mato kaip saviraiškos, kūno teigimo ir ekonominės nepriklausomybės formą. Šiuolaikinėje scenoje atsiranda vis daugiau feministinių ir kūrybiškų reinterpretacijų, kurios siekia parodyti striptizą kaip performanso meną, o ne vien komercinę pramogą.
Saugumas ir pagarba
Kiekviename pasirodyme svarbūs aiškūs sutikimai, atlikėjų teisės ir saugumo priemonės. Žiūrovai ir organizatoriai turėtų gerbti atlikėjų ribas, nepadaryti nepageidaujamo fizinio kontakto ir užtikrinti saugią darbo aplinką. Tuo pačiu, atlikėjos privalo žinoti savo teises ir galimybes – nuo darbo sutarties sąlygų iki teisinės apsaugos.
Apibendrinant, striptizas yra įvairialypis reiškinys: jis gali būti ir pramoga, ir scenos menas, ir socialinio diskurso objektas. Jo formos, reikšmė ir priėmimas visuomenėje nuolat kinta, o modernios interpretacijos plečia tradicinio supratimo ribas.
Salomėja, Gustave'as Moreau
Striptizas
Senovės
Salome
Šumerai pasakojo mitą apie deivę Inaną, nusileidusią į požeminį pasaulį. Prie kiekvienų iš septynių vartų ji nusiimdavo po drabužį arba papuošalą. Kol ji būdavo pragare, žemė būdavo nevaisinga. Jai sugrįžus, gausėjo vaisingumas.
Salomėjos šokis karaliui Erodui minimas Naujajame Testamente (Mt 14, 6 ir Mk 6, 21-22). Tačiau pirmą kartą apie tai, kad ji nusimetė septynias uždangas, užsimenama 1893 m. Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) pjesėje "Salomėja". Kai kas teigia, kad tai yra šiuolaikinio striptizo ištakos. Po O. Wilde'o pjesės ir Richardo Strausso operos "Salomėja", pirmą kartą parodytos 1905 m., erotinis "septynių vualisų šokis" tapo standartine operos, vodevilio, kino ir burleskos scena. Žymi pirmoji šio šokio atlikėja buvo Maud Allan, kuri 1907 m. jį privačiai atliko Edvardui VII.
Graikija ir Roma
Senovės Graikijoje VI a. pr. m. e. pabaigoje įstatymų leidėjas Solonas nustatė kelias prostitučių klases. Tarp jų buvo auletridės: šokėjos, akrobatės ir muzikantės, pasižymėjusios tuo, kad prieš vyrų auditoriją šokdavo nuogos. Senovės Romoje šokis su striptizu buvo balandžio mėnesio Floralijų šventės dalis.
VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano žmona imperatorienė Teodora, kaip teigiama keliuose senovės šaltiniuose, savo gyvenimą pradėjo kaip kurtizanė ir aktorė, vaidinusi mitologiniais motyvais įkvėptus vaidinimus, kuriuose ji nusirengdavo "tiek, kiek leido to meto įstatymai". Ją išgarsino striptizo spektaklis "Leda ir gulbė". Iš šių pasakojimų matyti, kad ši praktika nebuvo išskirtinė ar nauja. Tačiau jai aktyviai priešinosi Krikščionių bažnyčia, kuri kitame šimtmetyje išleido tai draudžiančius įstatymus. Abejotina, kiek šie įstatai buvo vykdomi. Europos viduramžių tekstuose apie tokią praktiką nepranešama.
Šiuolaikinis
Paryžius
XVIII a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Paryžiaus šou, pavyzdžiui, "Moulin Rouge" ir "Folies Bergère", šokdavo patrauklios, menkai apsirengusios moterys ir vaidindavo "tableaux vivants" (statiškos pozos). XX a. 9-ajame dešimtmetyje rodytuose vaidinimuose moteris lėtai nusirengdavo drabužius, veltui ieškodama ant jos kūno ropojančios blusos. Žmonių almanache tai laikoma šiuolaikinio striptizo ištakomis.
Nuo 1905 m. į sceną įžengė Mata Hari. Emile'io Guimet'o kvietimu ji šoko prieš kruopščiai atrinktą publiką. Pasirodymo pabaigos scena, kurioje ji buvo nuoga, tapo sensacija. Po to sekė panašūs pasirodymai barono von Rothschildo, Cécile Sorel, Gastono Menier ir Natalie Clifford Barney prašymu. Mata Hari niekada nesimokė šokti, nestudijavo indiškų ir rytietiškų šokių. Jos šokiai buvo jos vaizduotės vaisius. 1917 m. Mata Hari buvo apkaltinta šnipinėjimu ir nuteista mirties bausme. Ji buvo sušaudyta 1917 m. spalio 15 d. Vinsene, netoli Paryžiaus.
Dar vienas svarbus pasirodymas buvo 1907 m., kai "Moulin Rouge" teatre pasirodė aktorė Germaine Aymos, kuri į sceną įžengė apsirengusi tik trimis labai mažomis kriauklėmis. XX a. trečiajame dešimtmetyje garsioji Josephine Baker "Folies" šoko pusnuogė "danse sauvage", kiti tokie pasirodymai buvo rengiami "Tabarin". Šie pasirodymai pasižymėjo rafinuota choreografija ir dažnai merginas aprengdavo blizgiais blizgučiais ir plunksnomis. XX a. septintajame dešimtmetyje "visiškai nuogi" pasirodymai buvo rengiami tokiose vietose kaip "Le Crazy Horse Saloon".
Po Antrojo pasaulinio karo
Po karo, šeštajame dešimtmetyje, striptizas tapo besiformuojančios sekso industrijos (daugiausia skirtos tokiems leidiniams kaip "Playboy") varikliu. Paryžiuje buvo atidaryti aukštuomenės striptizo klubai, tokie kaip "Alcazar" ar "Crazy Horse".
Šiais laikais striptizo menas vis labiau nyksta. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Vokietijos privatus televizijos kanalas (vadinamas RTL) sukūrė striptizo laidą "Tutti Frutti". Nuo tada daugelyje televizijos stočių naktimis rodomos moterys, kurios bando atsikratyti drabužių (net nešokdamos), o tuo metu reklamuoja tam tikrus sekso telefonu numerius (arba kitus premjerinius numerius).
Taip pat yra filmas "Striptizas". Jis rodomas JAV striptizo klubuose, nepateikiant daug informacijos.
Iš pradžių striptizą atlikdavo tik moterys. Šiandien striptizą atlieka labai nedaug vyrų. Vieni žymiausių iš jų yra Chippendales.
Mata Hari. Žymiausias jos sceninio pasirodymo segmentas buvo laipsniškas drabužių nusimetinėjimas, kol ji dėvėjo tik brangakmeniais puoštą liemenėlę ir keletą papuošalų ant rankų ir galvos.
