Tunikatai (Urochordata) — jūriniai vikšrai, gaubtagyvės ir filtruotojai

Anatomija ir gyvenimo būdas

Suaugę daugumos gaubtagyvių atstovai yra sėdintys, prisitvirtinę prie substrato, pavyzdžiui, sėdintys, prilipę prie uolų arba kitų kietųjų paviršių. Jie turi dvi atskiras angas: įsiurbimo (įsiurbimo sifonas) ir išmetimo (išmetimo sifonas). Per jas aptariami vandens srautai – per vieną priteką maistas, per kitą išeina išvalytas vanduo ir atliekos.

Daugelis gaubtagyvių suaugę yra kolonijiniai arba pusiau kolonijiniai — atskiri individai (zooidai) gali būti tarpusavyje sujungti ir dalintis jungiamaisiais audiniais ar vamzdeliais. Ši grupė yra gana didelė: apima apie 3 000 rūšių, daugiausia paplitusių jūrų litoralinėje zonoje arba gilesniuose vandenyse; dažnai jie gyvena prie litoralinėje zonoje esančių paviršių.

Klasių įvairovė

• Ascidiacea (tunikatai arba jūriniai vikšrai) – dažniausiai sėdintys, tiek vieniši, tiek kolonijiniai formos.
• Thaliacea (salpos ir pan.) – plėviniai, plaukiantys, dažnai sudaro ilgus grandininius guotus; visiškai jūriniai, filtruoja vandenį plaukiant.
• Appendicularia (larvacea) – maži, laisvai plaukiantys tunikatai, gyvenantys kaip lervinės formos; jie gamina gleivines „namelius“, kuriais filtruoja maistą.

Gyvenimo ciklas ir dauginimasis

Tunikatai paprastai turi dvikamadį gyvenimo ciklą: mobilios, laisvos plaukimo lervos (su notochordu ir uodega) išsiskiria iš kiaušinėlių ir aktyviai plaukioja, kol suranda tinkamą vietą prisitvirtinti. Prisitvirtinus jos dažnai metamorfozuojasi į sėdintį suaugusįjį, praranda uodegą ir notochordą, o dauguma organų persitvarko į sėdintą gyvenimo formą.

Dauginimasis būna seksualinis (dauguma rūšių yra hermafroditai ir kiaušinius ar sėklides išskiria į vandenį arba apvaisina viduje) bei asexualus – kolonijinės rūšys gali plisti per atsišakojimus ir dalijimąsi. Kai kurios rūšys rodo sudėtingas reprodukcines strategijas, įskaitant vidaus apvaisinimą ar besikeičiančias reprodukcines fazes.

Ekologinė ir mokslinė reikšmė

Tunikatai atlieka svarbų vaidmenį jūrų ekosistemose – kaip gausūs filtruotojai jie padeda reguliuoti planktono koncentraciją, valyti vandenį ir yra maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Kai kurios rūšys, ypač kolonijiniai tunikatai, gali tapti invazinėmis ir daryti poveikį akvakultūrai (fouling, užauga ant povandeninių konstrukcijų, valčių ir žuvų fermų).

Mokslininkams tunikatai yra ypač vertingi kaip modeliniai organizmai, nes jų lervų struktūros atskleidžia ryšius su stuburiniais gyvūnais ir padeda suprasti chordatų evoliuciją. Pavyzdžiui, Ciona genties rūšys dažnai naudojamos genetikos ir vystymosi biologijos tyrimuose.

Išvados

Tunikatai yra įvairi ir evoliuciškai reikšminga jūrų gyvūnų grupė: jie yra efektyvūs filtruotojai, turi unikalią išorinę odinę tuniką, parodo įvairius gyvenimo būdus (sėdintys, plaukiantys, kolonijiniai) ir prisideda prie jūrų ekosistemų bei mokslinių tyrimų. Nors dauguma rūšių gyvena litoralinėje zonoje, jų paplitimas apima įvairiausias jūrų aplinkas visame pasaulyje.