Salpos — želatininiai gaubtagyviai: biologija, judėjimas ir vaidmuo jūroje

Salpas — tai paprastai cilindro ar želatinės statinės formos, plėvėtučiai jūriniai gaubtagyviai (klasė Thaliacea). Nors tekste kiek plačiau minimas plokščiasis gaubtagyvis, salpos nėra plokščiosios formos gyvūnai: jos yra skaidrios, želatinės, laisvai plaukiojančios bestuburės būtybės, pritaikytos gyventi atvirajame vandenyne.

Išvaizda ir sandara

Salpų kūnas daugiausia sudarytas iš vandens sudrėkintos želatinos (tuniko), jis dažnai būna skaidrus arba šiek tiek baltas. Viduje yra filtruojanti žiotų-krešulių sistema — didelė faringožiotinė ląstelė (pharyngeal basket), per kurią prateka vanduo. Endostilis gamina gleives, kurios sulaiko maisto daleles. Salpos turi įėjimo (incurrent) ir išėjimo (excurrent) sifonus. Nors suaugusiosios salpos neturi išsivysčiusio stuburo, jos priklauso chordiniams gyvūnams — tokiems kaip ir stuburiniai, nes jų vystymosi ankstyvojoje stadijoje yra nugarinė notochorda ir nugarinė nervų virvelė.

Judėjimas — reaktyvinė trauka

Salpos juda siurbdamos ir išspaudinėdamos vandenį per kūną atlikdamos ritmiškas raumenų sutartis. Toks judėjimas — paprastas, bet labai efektyvus reaktyvinės traukos pavyzdys: ritmiškai susitraukiant žiediniams raumenims vanduo išstumiami per sifoną ir salpa pajuda atgal. Dėl šio mechanizmo salpos gali greitai keisti greitį ir kryptį, nors bendra jų plūduriavimo eiga priklauso nuo srovės.

Mityba

Salpos yra filtriniai plėvėvalaukiai: jos suka vandens srovę per vidinius filtrus ir sulaiko fitoplanktoną bei smulkias organines daleles, taip pat mikrozooplanktoną. Organizmas pritraukia maisto daleles gleivine juostele, kurią vėliau suvirškina. Per didelius žydėjimus jos gali suvartoti labai daug planktono ir taip formuoti dideles mases vandenyje.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Salpų gyvenimo ciklas dažnai sudėtingas ir pasižymi pakaitine aseksualinio bei seksualinio dauginimosi fazėmis. Viena karta (solitarūs oozoidai) dauginasi vegetatyviai pumpuodama naujas salpų ataugas, kurios suauga į grandines (blastozooidus). Šios grandinės dažniausiai yra seksualios ir išlaisvina kiaušinėlius arba spermą, taip užtikrindamos genetinę įvairovę. Dėl tokio ciklo salpos gali labai greitai daugintis ir susidaryti didžiulius būrius.

Paplitus ir gausumas

Salpos paplitusios daugelyje atvirojo vandenyno zonų. Ypač gausu jos Pietų vandenyne, netoli Antarktidos, kur kartais susidaro milžiniški spiečiai — galybės salpų, kurių masė gali viršyti net kai kurių sričių krilių populiacijas. Tačiau salpų pasitaiko visose jūrose ir įvairiose platumose.

Ekologinė reikšmė

Salpos daro svarbų vaidmenį vandenyno ekosistemose:

• Jos reguliuoja fitoplanktono kiekį, konkuruodamos su kitais filtratoriais.
• Per didelius (kartais sezoninius) žydėjimus gali smarkiai keisti maisto grandines ir turėti įtakos žuvų bei kitų organizmų ištekliams.
• Salpų fekalijos ir jų nusileidžiantys kūnai efektyviai perneša anglies junginius į gilumą — tai svarbus biologinis anglies pumpas, prisidedantis prie anglies sekvestracijos jūroje.

Plėšrūnai ir praktinės pasekmės

Salpos yra maitinimosi šaltinis įvairiems plėšrūnams — žuvims, jūrų paukščiams, kai kurioms vėžiagyvių rūšims ir net kai kuriems banginiams. Dėl savo želatinės masės jos paprastai nėra tiesiogiai naudingos žuvininkystei, tačiau dideli jų proveržiai gali paveikti žvejybas, pakeisdamos planktono ir krilių prieinamumą.

Nors savo išvaizda ir elgsena salpos kartais gali priminti medūzas, jos yra artimesnės vertebratams evoliuciniu požiūriu ir priklauso chordinėms gyvūnų grupėms, o ne medūzoms. Salpų biologija — nuo jų unikalios lokomocijos iki sudėtingo reprodukcinio ciklo — dar tebėra intensyviai tiriama, ypač dėl jų vaidmens klimato ir anglies biogeochemijos procesuose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra lašiša?

K.: Kaip juda salpos?

K.: Kaip maitinasi salpos?

K: Kur dažniausiai aptinkamos salpos?

K.: Kaip gausumo požiūriu lašišos skiriasi nuo krilių?

K: Ar salpos panašios į medūzas?

K: Kuo skiriasi salpos nuo medūzų?

Paieška pagal raidę