Jom Kipuro karas (taip pat žinomas kaip Ramadano karas ir Spalio karas) buvo karas tarp Izraelio ir kelių arabų valstybių, vadovaujamų Egipto ir Sirijos. Karas prasidėjo 1973 m. spalio 6 d., žydų Jom Kipuro atgailos dieną, tuo pačiu metu vykstant Ramadano mėnesiui. Karo pabaiga fiksuojama spalio pabaigoje (ceasefire įsigaliojo pagal JT sprendimą), tačiau kovos ir diplomatija tęsėsi ilgiau.

Priežastys ir tikslai

Po 1967 m. Šešių dienų karo Izraelis okupuotomis laikė Sinajaus pusiasalį (anksčiau priklausiusį Egiptui) ir Golano aukštumas (anksčiau priklaususias Sirijai). 1973 m. Egipto prezidentas Anvaras Sadatas ir Sirijos vadovybė siekė atgauti prarastas teritorijas ir spausti Izraelį politinėms deryboms. Sirijos tikslas buvo visiškai atstatyti kontrolę Golano aukštumų srityje; Egiptas norėjo sugrąžinti bent dalį Sinajaus ir taip pagerinti savo derybinę padėtį. Sadatas ypač rėmė idėją, kad ribotas kariniais veiksmais pasiektas pergalių tikslas padidins diplomatinį spaudimą Izraeliui.

Karo eiga

Spalio 6 d. koordinuotu Egipto ir Sirijos puolimu buvo panaudotas staigumas: Egiptas kirto Sueco kanalą ir per pirmąsias dienas įsitvirtino Sinajuje, o Sirija puolė į Golano aukštumas. Pradiniu etapu Izraelis patyrė rimtų praradimų — arabų pajėgos pasiekė reikšmingų laimėjimų ir Izraelis buvo priverstas gintis sudėtingomis sąlygomis.

Golano frontas

Sirijos puolimas pirmaisiais karo etapais buvo sėkmingas, tačiau vėliau Izraelio ginkluotosios pajėgos surengė kontrataką. IDF veržėsi į priekį ir netgi priartėjo maždaug 40 km iki Sirijos sostinės Damasko, nors pilnas Sirijos pajėgų išstūmimas taip pat atnešė didelius nuostolius abiem pusėms. Į konfliktą regione įsitraukė ir kitos arabų valstybės — pavyzdžiui, Irakas (minimas originaliame tekste) — remdamos Siriją tiek kariniais, tiek politiniais veiksmais.

Sinajaus frontas ir Izraelio kontratakos

Egipto persvara Sinajuje leidžia jiems įsiveržti į Izraelio kontroliuojamą teritoriją. Iš pradžių Izraelio bandymai greitai atstatyti gynybą buvo nesėkmingi. Tačiau kitame etape Izraelis surengė efektyvias kontrpuses, kurios leido IDF paitrekti už Sueco kanalo centro, suskirstyti Egipto pajėgas ir įkalinti dideles jų grupes rytinėje kanalo pusėje. Izraelio kariuomenė pasiekė Pietinį Sinajų ir priartėjo iki teritorijų už maždaug 100 km nuo Kairo, bet bandymai užimti miestą Suecą ne visada pasiteisino ir susidūrė su stipriu pasipriešinimu.

Tarptautinė reakcija ir karinės tiekimo operacijos

Karas greitai įgavo tarptautinį mastą: siautėjant kovoms abi supervalstybės — Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga — aktyviai rėmė savo sąjungininkus. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė ir vykdė plataus masto oro pašarų operaciją į Izraelį, kad aprūpintų jį kovine įranga ir šaudmenimis. Originaliame tekste minima operaciją "Niklo žolė", kuri žinoma anglų kalba kaip "Operation Nickel Grass" — tai buvo svarbus logistinis tiekimas, be kurio Izraelio gynybinės ir kontratakos operacijos būtų buvusios sunkesnės. Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) vėliau yra sakęs apie JAV paramą: "Amerika išgelbėjo jus per Jom Kipuro karą".

Tuo pat metu Sovietų Sąjunga teikė karinę ir politinę paramą Egipto bei Sirijos vyriausybėms. Intensyvėjanti supervalstybių įtampa sukėlė didelį susirūpinimą, o tam tikrais momentais situacija artėjo prie platesnio konfrontacijos; buvo viešai aptariamos ir grėsmės, susijusios su aukštesnės parengties karine pozicija.

Paliaubos ir diplomatija

Jungtinės Tautos ir tarptautinė bendruomenė spaudė šalis priimti paliaubas; Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, raginančią tučtuojau nutraukti kovą. Paliaubos kartais būdavo pažeidžiamos — pavyzdžiui, kai Izraelio kariuomenė įsiveržė giliau į Sinajų ar užėmė strategines pozicijas — tačiau diplomatijos pastangos po karo galiausiai atvedė prie ilgesnio laikotarpio derybų, kurių rezultatas vėliau lėmė 1978 m. Camp David taikos procesą tarp Egipto ir Izraelio.

Pasekmės

Karo pasekmės buvo reikšmingos politiniu, militariniu ir ekonominiu požiūriu:

  • Militariniai padariniai: abiem pusems karas atnešė didelius nuostolius ir rodė, kad užsitęsusios okupacijos ir saugumo sprendimai gali sukelti netikėtų iššūkių. Karo metu tapo akivaizdu, kad oro gynybos sistemos (ypač sovietinės gamybos SAM sistemos) ir karinė logistika turi esminę reikšmę moderniame kare.
  • Diplomatiniai padariniai: karas paskatino naują derybų etapą tarp Egipto ir Izraelio, o vėlesni rezultatai (įskaitant Camp David susitarimus) pakeitė regiono politiką.
  • Tarptautinė įtaka: konfliktas parodė, kaip vietinis karas gali išprovokuoti supervalstybių įsitraukimą ir sukelti pasaulinę energetinę bei politinę krizę — vėliau 1973 m. OPEC paskelbė naftos embargo kai kurioms šalimis, kurios rėmė Izraelį, kas sukėlė pasaulinę energijos krizę.
  • Žmonių aukos: abiejose pusėse žuvo tūkstančiai karių ir civilių, o dar daugiau buvo sužeista arba priversta palikti namus; tai turėjo ilgalaikes socialines ir ekonomines pasekmes.

Istorinė reikšmė

Jom Kipuro karas parodė, kad šiuolaikinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose gali greitai tapti tarptautinio masto krize. Karas paskatino Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos diplomatines pastangas užkirsti kelią platesnei konfrontacijai ir prisidėjo prie politinių permainų regione, galiausiai vedusių prie taikos derybų tarp Egipto ir Izraelio. Daugeliu atžvilgių 1973 m. konfliktas tapo svarbiu posūkiu tiek karinės doktrinos, tiek geopolitikos kontekste.

Šio teksto tikslas — pateikti platesnį ir aiškesnį karo aplinkybių, eigos ir pasekmių aprašymą, išlaikant originalius nuorodų elementus.