Hugo Chavezas – Venesuelos prezidentas ir Bolivaro revoliucijos lyderis

Hugo Rafaelis Chavezas Fríasas (IPA: ['uɰo rafa'el 'tʃaβes 'fɾias]) (1954 m. liepos 28 d. - 2013 m. kovo 5 d.) - Venesuelos prezidentas nuo 1999 m. iki mirties 2013 m. Jis buvo "Bolivaro revoliucijos" lyderis ir propagavo savo demokratinio socializmo, Lotynų Amerikos integracijos ir antiimperializmo viziją. H. Chavezas taip pat buvo aršus neoliberalios globalizacijos ir JAV užsienio politikos kritikas.

Biografija ir politinė kelyje

Chavezas gimė vidutinio dydžio miestelyje Sabaneta, Barinas srityje. Baigė Venesuelos karinės akademijos studijas ir tarnavo kariuomenėje, kur ėmė ryškėti kaip charizmatiškas karininkas, besidomintis socialiniais ir politiniais klausimais. 1992 m. jis vadovavo nepavykusiam kariniam sukilimui prieš tada buvusį prezidentą Carlosą Andrésą Pérezą; po nesėkmingo pučo buvo kalintas, vėliau paleistas ir politiškai įsitvirtino kaip opozicijos figūra. 1997–1998 m. susikūrė judėjimas, kuriuo Chavezas įkūrė politinį pagrindą savo rinkiminei pergalei 1998 m.

Prezidentavimas ir reformos

Chavezas laimėjo 1998 m. prezidento rinkimus ir 1999 m. inicijavo naujos konstitucijos rengimą, kuri buvo priimta referendumu. Jo režimas akcentavo socialinę lygybę, valstybinį ekonomikos vaidmenį ir didesnį piliečių įsitraukimą per bendruomeninius tarybus bei vadinamuosius "misiones" — socialines programas, skirtas sveikatos priežiūrai, švietimui, maisto paskirstymui ir skurdo mažinimui. Daug socialinių iniciatyvų rėmėsi naftos pajamomis; Chavezas nacionalizavo arba padidino valstybės kontrolę keliuose sektoriuose, tarp jų — naftos pramonėje.

Užsienio politikoje jis siekė stiprinti regioninę integraciją ir kurti aljansus su kitomis kairiosios krypties vyriausybėmis. Chavezas buvo vienas iš ALBA (Bolivaro alternatyva Amerikos tautoms) iniciatorių, palaikė glaudžius ryšius su Kuba ir kitais Vakarų pusrutulio lyderiais, o taip pat plėtė energetinę pagalbą per iniciatyvas kaip Petrocaribe. Jis viešai kritikavo JAV įtaką regione ir vadino savo politiką antiimperialistine.

Konfrontacijos, 2002 m. perversmas ir referendumas

Jo valdymas buvo intensyviai polarizuojantis. 2002 m. vyko trumpalaikis chavezistų kritikas inicijuotas perversmas, po kurio Chavezas laikinai prarado valdžią, bet sugrįžo per kelias dienas po masinių rėmėjų protestų ir kariuomenės dalies lojalumo pasikeitimo. 2002–2003 m. įvyko didelis PDVSA (nacionalinė naftos kompanija) streikas ir produkcijos sumažėjimas, kas dar labiau paaštrino konfliktą su opozicija. 2004 m. vykęs atkaitos referendumas dėl Chavezo pašalinimo baigėsi jo naudai — jis liko poste.

Kritika ir kontroversijos

Chavezas sulaukė kritikos tiek namuose, tiek užsienyje dėl autoritarinių tendencijų: juk valdžia keitė teisėtvarkos institucijų sudėtį, ribojo žodžio laisvę ir sugriežtino kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių padėtį (pavyzdžiui, 2007 m. vienam didžiausių tinklų buvo nebeatnaujinta licencija). Taip pat akadėjo plačių nacionalizacijų ir verslo eksproprijavimo atvejų, o ekonominės politikos klaidos, didėjanti priklausomybė nuo naftos pajamų, valiutų kontrolės ir infliacija vėliau prisidėjo prie ilgesnės ekonominės krizės.

Sveikata, mirtis ir palikimas

2011 m. Chavezas paskelbė sergąs vėžiu; gydymas vyko daugiausia Kuboje. Po kelių operacijų ir gydymo jis grįžo į politinę veiklą, bet 2013 m. kovo 5 d. mirė. Po jo mirties vykusių rinkimų nugalėtoju tapo jo įpėdinis ir politinis palikuonis Nicolás Maduro.

Chavezo palikimas yra labai prieštaringas: jo šalininkai jį laiko vargstančių klasės gynėju, kuris sumažino skurdą ir suteikė socialines paslaugas milijonams venesueliečių; o kritikai kaltina jį institucijų erozija, demokratinių normų pažeidimais ir ekonomikos blogėjimu, kurio padarinius šalis jaučia ir vėlesniais metais. Jo lyderystė radikaliai pakeitė Venesuelos politiką ir turėjo didelį poveikį visai Lotynų Amerikai.

Paieška pagal raidę