Joschka Fischer – Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris
Joschka Fischeris — charizmatiškas Vokietijos žaliųjų lyderis, Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris, formavęs Europos politiką 1998–2005 m.
Josephas Martinas "Joschka" Fischeris (gimė 1948 m. balandžio 12 d.) buvo Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris Gerhardo Šrioderio vyriausybėje 1998-2005 m. Jis buvo viena iš pagrindinių Vokietijos žaliųjų partijos figūrų ir, remiantis viešosios nuomonės apklausomis [1], didžiąją dalį vyriausybės veiklos laikotarpio buvo populiariausias politikas Vokietijoje. Iš pareigų pasitraukė 2005 m. lapkričio 22 d.
Ankstyvoji biografija ir politinis formavimasis
Fischeris gimė 1948 m. pietų Vokietijoje ir jaunystėje persikėlė į Frankfurtą prie Maino, kur aktyviai dalyvavo 1960–1970-ųjų jaunimo ir studentų judėjimuose. Jo jaunystės metai buvo pažymėti dalyvavimu kairiųjų extra‑parlamentinių grupių veikloje ir gatvės protestuose, dėl to vėliau jis ne kartą aptarinėtas viešumoje. Vėliau Fischeris prisijungė prie naujai susikūrusios Žaliųjų (Die Grünen) partijos ir ėmėsi parlamentarinių bei partinių pareigų, tapdamas vienu iš jos pagrindinių lyderių.
Politika federaliniu lygiu
Tapęs Vokietijos užsienio reikalų ministru ir vicekancleriu, Fischeris suformavo žaliųjų politikos branduolį, kuriame dera aplinkos apsauga su realpolitika ir aktyvia užsienio politika. Jo vadovavimo laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas Europos integracijai, daugiašaliams sprendimams ir diplomatijai.
- Kosovo krizė (1999 m.): Fischeris palaikė NATO intervenciją Serbijos vadovaujamo režimo atžvilgiu, taip pat Vokietijos dalyvavimą tarptautinėse saugumo operacijose — tai buvo reikšmingas lūžis, nes nuo Antrojo pasaulinio karo Vokietija vengė karinų veiksmų užsienyje.
- Požiūris į Irako karą (2003 m.): Fischeris buvo vienas iš Vokietijos politikų, kurie aiškiai pasisakė prieš JAV inicijuotą invaziją į Iraką be Jungtinių Tautų mandato, ragindamas sprendimus priimti tarptautinėmis priemonėmis.
- Europos ir transatlantiniai santykiai: jis aktyviai rėmė glaudesnę ES užsienio ir saugumo politiką, tuo pat metu palaikydamas dialogą su JAV bei kitais sąjungininkais, nors dažnai kritikavo tam tikrus jų veiksmus.
Kontroversijos ir viešasis įvaizdis
Fischerio praeitis kaip aktyvaus protestų dalyvio ir kartais smurtinių susirėmimų liudytojo ilgą laiką buvo politinės diskusijos objektas. Pats Fischeris vėliau viešai atsiprašė už tam tikrus jaunystės veiksmus ir pabrėžė savo pokyčius — nuo radikalios opozicijos prie dalyvavimo institucijų politikoje.
Vėlesnė veikla ir palikimas
Po pasitraukimo iš ministro pareigų 2005 m. Fischeris aktyviai reiškėsi tarptautiniuose forumuose, rašė knygas, skaitė paskaitas ir konsultavo įvairias organizacijas. Jis dažnai dalyvauja viešose diskusijose apie Europos politiką, saugumą ir tarptautinį bendradarbiavimą. Fischeris laikomas vienu įtakingiausių Vokietijos žaliųjų politikų, kuris padėjo partijai pereiti nuo protesto judėjimo prie valstybinės atsakomybės ir realpolitikos.
Jo veikla paliko ryškų pėdsaką vokiečių užsienio politikos praktikoje: Fischeris prisidėjo prie diskusijų apie Bundesvero vaidmenį tarptautiniuose konfliktuose, skatino ES sprendimų priėmimą ir formavo žalesnę, bet tuo pačiu ir pragmatiškesnę užsienio politikos kryptį. Po politinės karjeros jis tebėra matomas ir pripažintas komentatorius, autorius ir viešas intelektualas.
Publikacijos ir apdovanojimai
Fischeris yra parašęs kelias knygas ir daug straipsnių apie užsienio politiką, Europos ateitį bei tarptautinius iššūkius. Jis taip pat yra gavęs įvairius apdovanojimus ir garbės doktoratūras už indėlį į tarptautinę politiką ir viešąją diskusiją.
Pastaba: apie Fischerio populiarumo reitingus ir konkrečius apdovanojimus skaitytojui rekomenduojama pasitikrinti papildomuose šaltiniuose arba oficialiose biografijose.
Ankstyvasis gyvenimas
Fišeris gimė Gerabronne, Badeno-Viurtembergo žemėje. Jo tėvai buvo Vengrijos vokiečiai. Jo slapyvardis Joschka kilęs iš vengriškojo Jóska (vengriškai József) slapyvardžio. 1965 m. Fišeris metė vidurinę mokyklą ir pradėjo dirbti fotografu, iš kurios išėjo 1966 m.
1967 m. jis aktyviai įsitraukė į Vokietijos studentų judėjimą ir kairiąją politiką. Dirbdamas kairiųjų knygyne Frankfurte, jis pradėjo lankytis kairiųjų universiteto renginiuose kaip kviestinis studentas. Studijavo Markso, Mao ir Hegelio veikalus ir tapo kovotojų grupės "Revoliucinė kova" (vok. Revolutionärer Kampf) nariu.
Fišeris dalyvavo keliuose gatvės mūšiuose, kai anarchistų Putzgruppe užpuolė policiją ir labai sužeidė kai kuriuos pareigūnus (vokiškai žodis Putz gali reikšti valytoją, bet Putz-gruppe yra akronimas. Tai reiškia, kad raidės reiškia kitus žodžius. Proletarische Union für Terror und Zerstörung, t. y. Darbininkų sąjunga už terorą ir naikinimą). Vieno mūšio 1973 m. kovo mėn. nuotraukose užfiksuota, kaip Fišeris lazda daužo policininką Rainerį Marksą [2]. gauna į kaulus (nuotrauka)
1977 m. Vokietijos rudenį (vok. Deutscher Herbst) Raudonosios armijos frakcija (RAF) surengė daug teroristinių išpuolių. Fišeris teigia, kad šie išpuoliai, ypač Hanso Martino Šliero pagrobimas ir nužudymas, privertė jį atsisakyti smurto kaip būdo pasiekti politinių pokyčių.
Vietoj to jis įsitraukė į naujus socialinius judėjimus, o vėliau - į naujai įkurtą Vokietijos žaliųjų partiją, daugiausia Heseno žemėje.
1981 m. gegužės mėn. buvo nužudytas Heseno žemės ekonomikos ministras Heinzas-Herbertas Karry. Pistoletas, iš kurio buvo nužudytas ministras, 1973 m. buvo pavogtas iš amerikiečių kariuomenės bazės, o apiplėšimo metu buvo panaudotas Fišerio automobilis.
Būdamas užsienio reikalų ministru Fišeris atsiprašė už smurtą, kurį jis patyrė savo "Putzgruppe" laikais,
Žalioji politikė
1983-1985 m. Fišeris buvo Bundestago narys nuo Žaliųjų partijos. 1985 m. jis tapo Heseno aplinkos ministru pirmojoje socialdemokratų ir žaliųjų koalicijoje (1985-1987 m.). Fišeris sukėlė sąmyšį, kai į priesaikos ceremoniją atvyko dėvėdamas sportinius batelius. Šie sportbačiai dabar eksponuojami Bonos muziejuje.
1991-1994 m. Fišeris vėl buvo Heseno aplinkos ministras, o vėliau tapo vienu iš Žaliųjų partijos Bundestage pirmininkų. Būdamas opozicijoje, Fišeris buvo gerbiamas dėl savo kalbų. Didžiąją dešimtojo dešimtmečio dalį su SPD nebuvo labai populiarus, o Fišerio draugai jį dažnai vadino "tikruoju" opozicijos lyderiu.
Joschka Fischeris su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Colinu Powellu.
Užsienio reikalų ministras
1998 m. rugsėjį Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder) vadovaujami socialdemokratai nugalėjo Helmuto Kollio (Helmut Kohl) krikščionių demokratų vyriausybę. Turint 42 % SPD ir 7 % žaliųjų, buvo galima sudaryti koalicinę vyriausybę. Po kelias savaites trukusių socialdemokratų ir žaliųjų derybų 1998 m. spalio 27 d. naujoji vyriausybė perėmė valdžią. Fišeris tapo užsienio reikalų ministru.
1999 m. Fišeris parėmė Vokietijos dalyvavimą Kosovo kare. Tai sukėlė labai daug diskusijų daugiausia pacifistinėje Žaliųjų partijoje, nes tai reiškė, kad pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariai aktyviai dalyvaus mūšiuose. Šį karą jis grindė kaltinimais, kad Serbija planuoja vykdyti Kosovo albanų genocidą.
Fišeris taip pat pritarė Vokietijos karių dislokavimui Afganistane, tačiau patarė Šrioderiui nedalyvauti kare Irake. Jis žinomas kaip geras Kofio Annano draugas. Iki 2005 m. jis buvo antras ilgiausiai Vokietijos pokario istorijoje išbuvęs užsienio reikalų ministras (po Hanso-Dietricho Genscherio).
2005 m. kritikai kaltino Fišerį, kad jis nerūpestingai sušvelnino vizų išdavimo Ukrainai kontrolę ir taip sudarė sąlygas daugeliui nelegalių imigrantų atvykti į Vokietiją su suklastotomis tapatybėmis. Šiam atvejui ištirti buvo įsteigtas parlamento komitetas, ir, kitaip nei kitų tokių komitetų posėdžiuose, Fišerio (ir kitų aukštų pareigūnų) pareiškimas buvo tiesiogiai rodomas per visuomeninę televiziją. Fišerio pasirodymas komitete truko dvylika valandų. (Žr. 2005 m. Vokietijos vizų bylą).
Po koalicinės vyriausybės pralaimėjimo 2005 m. rinkimuose Fišeris paskelbė, kad pasitrauks į užnugarį. "Po 20 valdžios metų noriu susigrąžinti laisvę", - buvo cituojamas jis. 2005 m. spalio 13 d. paskelbta, kad Fišerį užsienio reikalų ministro poste pakeis Frankas Valteris Šteinmejeris (SPD).
Fišeris su Australijos užsienio reikalų ministru Aleksandru Dauneru (Alexander Downer) 2005 m.
Gyvenimas po politikos
Nuo 2006 m. rugsėjo pradžios Joschka Fischeris yra Prinstono universiteto Lichtenšteino apsisprendimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, Prinstono universiteto Vudro Vilsono viešųjų ir tarptautinių reikalų mokyklos vizituojantis profesorius. Jis taip pat skaitė pranešimus įvairiomis užsienio reikalų ir tarptautinių santykių temomis kituose Amerikos universitetuose, ypač Brandeiso universitete.
Privatus gyvenimas
Fišeris dažnai būdavo populiariausias Vokietijos politikas net tarp kitų partijų šalininkų.
Iki 1996 m. Fišeris buvo atviras gero vyno ir maisto mėgėjas. Jis dažnai lažindavosi su kitais politikais dėl rinkimų rezultatų. Fišeris taip pat turėjo antsvorio. Per trumpą laiką jis numetė daug svorio. Fišeris teigė, kad tai įvyko dėl to, kad jis visiškai atsisakė alkoholio ir pakeitė mitybą. Jis taip pat treniravosi kūno rengybą ir net bėgo maratonus. Jis pasipelnė iš numesto svorio ir apie savo patirtį parašė knygą "Mano ilgas bėgimas link savęs", kuri iš karto tapo bestseleriu. Pastaruoju metu jis vėl priaugo svorio.
Fišeris buvo vedęs penkis kartus: pirmosios keturios santuokos - su Edeltraud Fischer (1967-1984 m.), Inge Vogel (1984-1987 m.), Claudia Bohm (1987-1999 m.) ir Nicola Leske (1999-2003 m.) - baigėsi skyrybomis. 2005 m. spalį jis vedė (Romoje) Minu Barati, kuri dvejus metus buvo jo sugyventinė. Su antrąja žmona Inge jis turi du vaikus: su Inge turi du vaikus: Davidą ir Larą. 2005 m. balandį Fišeris pirmą kartą tapo seneliu.
Ieškoti