Joschka Fischer

Ankstyvasis gyvenimas

Fišeris gimė Gerabronne, Badeno-Viurtembergo žemėje. Jo tėvai buvo Vengrijos vokiečiai. Jo slapyvardis Joschka kilęs iš vengriškojo Jóska (vengriškai József) slapyvardžio. 1965 m. Fišeris metė vidurinę mokyklą ir pradėjo dirbti fotografu, iš kurios išėjo 1966 m.

1967 m. jis aktyviai įsitraukė į Vokietijos studentų judėjimą ir kairiąją politiką. Dirbdamas kairiųjų knygyne Frankfurte, jis pradėjo lankytis kairiųjų universiteto renginiuose kaip kviestinis studentas. Studijavo Markso, Mao ir Hegelio veikalus ir tapo kovotojų grupės "Revoliucinė kova" (vok. Revolutionärer Kampf) nariu.

Fišeris dalyvavo keliuose gatvės mūšiuose, kai anarchistų Putzgruppe užpuolė policiją ir labai sužeidė kai kuriuos pareigūnus (vokiškai žodis Putz gali reikšti valytoją, bet Putz-gruppe yra akronimas. Tai reiškia, kad raidės reiškia kitus žodžius. Proletarische Union für Terror und Zerstörung, t. y. Darbininkų sąjunga už terorą ir naikinimą). Vieno mūšio 1973 m. kovo mėn. nuotraukose užfiksuota, kaip Fišeris lazda daužo policininką Rainerį Marksą [2]. gauna į kaulus (nuotrauka)

1977 m. Vokietijos rudenį (vok. Deutscher Herbst) Raudonosios armijos frakcija (RAF) surengė daug teroristinių išpuolių. Fišeris teigia, kad šie išpuoliai, ypač Hanso Martino Šliero pagrobimas ir nužudymas, privertė jį atsisakyti smurto kaip būdo pasiekti politinių pokyčių.

Vietoj to jis įsitraukė į naujus socialinius judėjimus, o vėliau - į naujai įkurtą Vokietijos žaliųjų partiją, daugiausia Heseno žemėje.

1981 m. gegužės mėn. buvo nužudytas Heseno žemės ekonomikos ministras Heinzas-Herbertas Karry. Pistoletas, iš kurio buvo nužudytas ministras, 1973 m. buvo pavogtas iš amerikiečių kariuomenės bazės, o apiplėšimo metu buvo panaudotas Fišerio automobilis.

Būdamas užsienio reikalų ministru Fišeris atsiprašė už smurtą, kurį jis patyrė savo "Putzgruppe" laikais,

Žalioji politikė

1983-1985 m. Fišeris buvo Bundestago narys nuo Žaliųjų partijos. 1985 m. jis tapo Heseno aplinkos ministru pirmojoje socialdemokratų ir žaliųjų koalicijoje (1985-1987 m.). Fišeris sukėlė sąmyšį, kai į priesaikos ceremoniją atvyko dėvėdamas sportinius batelius. Šie sportbačiai dabar eksponuojami Bonos muziejuje.

1991-1994 m. Fišeris vėl buvo Heseno aplinkos ministras, o vėliau tapo vienu iš Žaliųjų partijos Bundestage pirmininkų. Būdamas opozicijoje, Fišeris buvo gerbiamas dėl savo kalbų. Didžiąją dešimtojo dešimtmečio dalį su SPD nebuvo labai populiarus, o Fišerio draugai jį dažnai vadino "tikruoju" opozicijos lyderiu.

Joschka Fischeris su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Colinu Powellu.

Užsienio reikalų ministras

1998 m. rugsėjį Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder) vadovaujami socialdemokratai nugalėjo Helmuto Kollio (Helmut Kohl) krikščionių demokratų vyriausybę. Turint 42 % SPD ir 7 % žaliųjų, buvo galima sudaryti koalicinę vyriausybę. Po kelias savaites trukusių socialdemokratų ir žaliųjų derybų 1998 m. spalio 27 d. naujoji vyriausybė perėmė valdžią. Fišeris tapo užsienio reikalų ministru.

1999 m. Fišeris parėmė Vokietijos dalyvavimą Kosovo kare. Tai sukėlė labai daug diskusijų daugiausia pacifistinėje Žaliųjų partijoje, nes tai reiškė, kad pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariai aktyviai dalyvaus mūšiuose. Šį karą jis grindė kaltinimais, kad Serbija planuoja vykdyti Kosovo albanų genocidą.

Fišeris taip pat pritarė Vokietijos karių dislokavimui Afganistane, tačiau patarė Šrioderiui nedalyvauti kare Irake. Jis žinomas kaip geras Kofio Annano draugas. Iki 2005 m. jis buvo antras ilgiausiai Vokietijos pokario istorijoje išbuvęs užsienio reikalų ministras (po Hanso-Dietricho Genscherio).

2005 m. kritikai kaltino Fišerį, kad jis nerūpestingai sušvelnino vizų išdavimo Ukrainai kontrolę ir taip sudarė sąlygas daugeliui nelegalių imigrantų atvykti į Vokietiją su suklastotomis tapatybėmis. Šiam atvejui ištirti buvo įsteigtas parlamento komitetas, ir, kitaip nei kitų tokių komitetų posėdžiuose, Fišerio (ir kitų aukštų pareigūnų) pareiškimas buvo tiesiogiai rodomas per visuomeninę televiziją. Fišerio pasirodymas komitete truko dvylika valandų. (Žr. 2005 m. Vokietijos vizų bylą).

Po koalicinės vyriausybės pralaimėjimo 2005 m. rinkimuose Fišeris paskelbė, kad pasitrauks į užnugarį. "Po 20 valdžios metų noriu susigrąžinti laisvę", - buvo cituojamas jis. 2005 m. spalio 13 d. paskelbta, kad Fišerį užsienio reikalų ministro poste pakeis Frankas Valteris Šteinmejeris (SPD).

Fišeris su Australijos užsienio reikalų ministru Aleksandru Dauneru (Alexander Downer) 2005 m.

Gyvenimas po politikos

Nuo 2006 m. rugsėjo pradžios Joschka Fischeris yra Prinstono universiteto Lichtenšteino apsisprendimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, Prinstono universiteto Vudro Vilsono viešųjų ir tarptautinių reikalų mokyklos vizituojantis profesorius. Jis taip pat skaitė pranešimus įvairiomis užsienio reikalų ir tarptautinių santykių temomis kituose Amerikos universitetuose, ypač Brandeiso universitete.

Privatus gyvenimas

Fišeris dažnai būdavo populiariausias Vokietijos politikas net tarp kitų partijų šalininkų.

Iki 1996 m. Fišeris buvo atviras gero vyno ir maisto mėgėjas. Jis dažnai lažindavosi su kitais politikais dėl rinkimų rezultatų. Fišeris taip pat turėjo antsvorio. Per trumpą laiką jis numetė daug svorio. Fišeris teigė, kad tai įvyko dėl to, kad jis visiškai atsisakė alkoholio ir pakeitė mitybą. Jis taip pat treniravosi kūno rengybą ir net bėgo maratonus. Jis pasipelnė iš numesto svorio ir apie savo patirtį parašė knygą "Mano ilgas bėgimas link savęs", kuri iš karto tapo bestseleriu. Pastaruoju metu jis vėl priaugo svorio.

Fišeris buvo vedęs penkis kartus: pirmosios keturios santuokos - su Edeltraud Fischer (1967-1984 m.), Inge Vogel (1984-1987 m.), Claudia Bohm (1987-1999 m.) ir Nicola Leske (1999-2003 m.) - baigėsi skyrybomis. 2005 m. spalį jis vedė (Romoje) Minu Barati, kuri dvejus metus buvo jo sugyventinė. Su antrąja žmona Inge jis turi du vaikus: su Inge turi du vaikus: Davidą ir Larą. 2005 m. balandį Fišeris pirmą kartą tapo seneliu.