Julia Kristeva

Gyvenimas

Kristeva gimė Slivene, Bulgarijoje. Jos tėvai buvo krikščionys. Jos tėvas buvo bažnyčios buhalteris. Kristeva ir jos sesuo lankė frankofonišką mokyklą, kuriai vadovavo dominikonų vienuolės. Kristeva susipažino su Michailo Bachtino darbais. Kristeva studijavo Sofijos universitete. Ten studijuodama doktorantūroje ji gavo mokslinę stipendiją, kuri 1965 m. gruodį, kai jai buvo 24-eri, leido persikelti į Prancūziją. Ji tęsė mokslus keliuose Prancūzijos universitetuose, studijavo pas Lucieną Goldmanną ir Roland'ą Barthes'ą bei kitus mokslininkus. 1967 m. rugpjūčio 2 d. Kristeva ištekėjo už rašytojo Philippe'o Sollerso, né Philippe'o Joyaux.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Kristeva dėstė Kolumbijos universitete. Ji vis dar yra vizituojanti profesorė. Ji taip pat yra paskelbusi publikacijų ištekėjusia Julia Joyaux pavarde.

Darbas

Prisijungusi prie Sollerso įkurtos "Tel Quel" grupės, Kristeva daugiausia dirbo kalbos politikos srityje ir tapo aktyvia grupės nare. Ji mokėsi psichoanalizės ir 1979 m. įgijo mokslinį laipsnį. Tam tikra prasme jos darbus galima vertinti kaip bandymą pritaikyti psichoanalitinį požiūrį prie poststruktūralistinės kritikos. Pavyzdžiui, jos požiūris į subjektą ir jo konstravimą turi kai ką bendro su Sigmundu Freudu ir Lacanu. Tačiau Kristeva atmeta bet kokį subjekto supratimą struktūralistine prasme. Vietoj to ji subjektą apibūdina kaip visada "procese" arba "teisme". Taip ji prisideda prie poststruktūralistinės esencialistinių struktūrų kritikos, kartu išsaugodama psichoanalizės mokymą. Septintajame dešimtmetyje ji keliavo į Kiniją ir vėliau parašė knygą "Apie kinų moteris" (1977).

"Semiotika" ir "simbolika"

Vienas svarbiausių Kristevos teiginių yra tas, kad signifikaciją sudaro du elementai: simbolinis ir semiotinis. Ši semiotikos sąvoka skiriasi nuo Ferdinando de Saussure'o įkurtos semiotikos disciplinos. Augustinas Perumalilas paaiškino, kad Kristevos "semiotika yra glaudžiai susijusi su Freudo, Otto Ranko, Melanie Klein darbuose minima infantilia iki Edipo stadija, britų Objekto santykio psichoanalize ir Lacano priešveidrodine stadija". Tai emocinis laukas, susijęs su instinktais kalbos tarpais ir garsais, o ne denotacinėmis žodžių reikšmėmis. Pasak Birgit Schippers, semiotika siejama su muzika, poezija, ritmu ir tuo, kam trūksta struktūros ir prasmės. Ji glaudžiai susijusi su "moteriškumu" ir parodo ikiveidrodinės stadijos kūdikio, kuris dar nėra savarankiškai išsivystęs, būseną.

Veidrodžio stadijoje vaikas mokosi atskirti save nuo kitų. Vaikas pradeda dalytis kultūrine reikšme, vadinamąja simboline. Knygoje "Kalbos troškimas" (1980) Kristeva aprašo simbolinį kaip vaiko kalbos vystymąsi, kad jis taptų "kalbančiu subjektu" ir išsiugdytų nuo motinos atskirtą tapatybės jausmą. Šis atsiskyrimo procesas vadinamas abjekcija. Vaikas turi atstumti ir nutolti nuo motinos, kad galėtų įžengti į kalbos, kultūros, prasmės ir socialinį pasaulį. Ši kalbos sritis vadinama simboline ir skiriasi nuo semiotinės, kuri siejama su vyriškumu, įstatymu ir struktūra. Kristeva mąsto kitaip nei Lacanas. Ji mano, kad net įžengęs į simbolinę sritį subjektas ir toliau juda pirmyn ir atgal tarp semiotinės ir simbolinės sričių. Todėl vaikas nesusiformuoja pastovios tapatybės. Subjektas nuolat yra "procese". Kadangi moterys vaikai ir toliau tam tikru mastu susitapatina su motinos figūra, ypač tikėtina, kad jos išlaikys glaudų ryšį su semiotika. Toks nuolatinis susitapatinimas su motina gali sukelti tai, ką Kristeva knygoje "Juodoji saulė" (1989) vadina melancholija (depresija), nes moteriškos lyties vaikai vienu metu ir atmeta, ir susitapatina su motinos figūra.

Taip pat buvo išsakyta mintis (pvz., Creed, 1993), kad moterų ir moterų kūnų degradacija populiariojoje kultūroje (ypač, pavyzdžiui, slasher filmuose) atsiranda dėl grėsmės tapatybei, kurią kelia motinos kūnas: jis primena apie laiką, praleistą nediferencijuotoje semiotinėje būsenoje, kai žmogus neturi savasties ar tapatybės sampratos. Po motinos išstūmimo subjektai nesąmoningai žavisi semiotika, trokšta susijungti su motina ir kartu bijo su tuo susijusio tapatybės praradimo. Taigi "Slasher" filmai suteikia žiūrovams galimybę saugiai atkurti abjekcijos procesą, išstumiant ir sunaikinant motinos figūrą.

Kristeva pasitelkia Platono chora idėją, kuri reiškia "maitinančią motinišką erdvę" (Schippers, 2011). Kristevos chora idėja gali reikšti: nuorodą į gimdą, kaip motinos ir vaiko santykio metaforą ir kaip laiką prieš veidrodžio stadiją.

Kristeva taip pat žinoma dėl intertekstualumo.

Antropologija ir psichologija

Kristeva teigia, kad antropologija ir psichologija, arba ryšys tarp socialinio ir subjekto, neatstovauja viena kitai, o veikiau vadovaujasi ta pačia logika: grupės ir subjekto išlikimas. Be to, analizuodama Edipą ji teigia, kad kalbantis subjektas negali egzistuoti pats savaime, jis "stovi ant trapaus slenksčio, tarsi įstrigęs dėl neįmanomos demarkacijos" (Powers of Horror, p. 85).

Lygindama šias dvi disciplinas Kristeva teigia, kad būdas, kuriuo individas išskiria abjektinę motiną, kad suformuotų savo tapatybę, yra toks pat, kaip ir visuomenės konstravimas. Žvelgiant plačiau, kultūros išskiria motiniškumą ir moteriškumą, ir taip atsiranda. ^{[reikia paaiškinti d]}

Julia Kristeva Paryžiuje 2008 m.

Feministinis

Kristeva kartu su Simone de Beauvoir, Hélène Cixous ir Luce Irigaray vadinama svarbia prancūzų feminizmo lydere. Kristeva padarė didelę įtaką feminizmui ir feministinėms literatūros studijoms JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Ji taip pat turėjo įtakos mąstymui apie šiuolaikinį meną. Tačiau jos santykiai su feministinėmis grupėmis ir judėjimais Prancūzijoje buvo labai prieštaringi. K. Kristeva knygoje "Moterų laikas" (New Maladies of the Soul, 1993) paskelbė garsųjį teiginį apie tris feminizmo tipus. Ji atmetė pirmuosius du tipus, tarp jų ir Beauvoir. Kai kas mano, kad ji visiškai atmeta feminizmą. Kristeva pasiūlė daugialypės seksualinės tapatybės idėją, prieštaraujančią "vieningos moteriškos kalbos" koncepcijoms.

Prieš tapatybės politiką

Kristeva sako, kad Amerikos feministinės akademikės neteisingai suprato jos darbus. Pasak Kristevos, nepakanka išardyti kalbą, kad surastum jos paslėptą prasmę. Istorija, individuali psichinė ir seksualinė patirtis taip pat pasako, kaip suprasti kalbą. Tai poststruktūralistinis požiūris. Jis padėjo kai kurioms socialinėms grupėms rasti savo priespaudos šaltinį jų vartojamoje kalboje. Tačiau Kristeva mano, kad žalinga manyti, jog kolektyvinis tapatumas yra svarbesnis už individualųjį. Ji mano, kad politika, kurioje seksualinė, etninė ir religinė tapatybė tampa svarbiausiu dalyku, galiausiai yra totalitarinė.

Romanistas

Kristeva parašė keletą romanų, kurie primena detektyvines istorijas. Knygose yra paslapties ir įtampos, tačiau skaitytojai taip pat randa idėjų iš jos teorinių projektų. Knygoje "Žmogžudystė Bizantijoje" yra ortodoksinės krikščionybės ir politikos temų. Ji pavadino jį "savotišku anti-Da Vinčio kodu".

Apdovanojimai

2004 m. Kristeva pelnė Holbergo tarptautinę atminimo premiją. 2006 m. ji pelnė Hannah Arendt politinės minties premiją. Ji taip pat apdovanota Garbės legiono ordino Komandoro laipsniu, ordino "Už nuopelnus" Komandoro laipsniu ir Vaclavo Havelo premija.

Mokslinis priėmimas

Romanas Jakobsonas teigė, kad Kristeva labai gerai mokėjo užduoti klausimus taip, kad jie sudomintų žmones, net jei jie su ja nesutinka.

Roland'as Barthes'as pastebi, kad Julia Kristeva keičia daiktų vietą. Jis sako, kad ji visada sugriauna paskutinį jūsų išankstinį nusistatymą ir kad ji paverčia autoritetą prieš jį patį".

Ianas Almondas kritikuoja Kristevos etnocentrizmą. Jis pakartoja Gayatri Spivak išvadą, kad Kristevos knygoje "Apie kinų moteris" yra problemų. Almondas teigia, kad joje esama tokios pat diskriminacijos ir šališkumo kaip XVIII amžiuje. Be to, jis sako, kad Kristeva rašė apie dviejų tūkstančių metų istoriją, kurios gerai neišmano. Almondas taip pat mano, kad Kristevos idėjos apie musulmonų pasaulį, kultūrą ir tikinčiuosius yra pernelyg paprastos. Jis priduria, kad Kristeva ignoruoja musulmonų moteris ir per daug dėmesio skiria Rushdie fatvai.

Kai kurie raštai

• Séméiôtiké: recherches pour une sémanalyse, Paris: Edition du Seuil, 1969. (Vertimas į anglų kalbą: (liet.): "Troškimas kalboje: Semiotic Approach to Literature and Art, Oxford: Blackwell, 1980).
• La Révolution Du Langage Poétique: Lautréamont Et Mallarmé: L'avant-Garde À La Fin Du Xixe Siècle, Lautréamont Et Mallarmé. Paris: Éditions du Seuil, 1974. (Sutrumpintas vertimas į anglų kalbą: Revolution in Poetic Language, Niujorkas: Columbia University Press, 1984).
• Apie kinų moteris. Londonas: Boyars, 1977.
• Siaubo galios: Esė apie abjekciją. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1982 m.
• The Kristeva Reader. (red. Toril Moi) Oxford: Basil Blackwell, 1986.
• Pradžioje buvo meilė: Psichoanalizė ir tikėjimas. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1987 m.
• Juodoji saulė: Depresija ir melancholija. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1989 m.
• Svetimšaliai sau patiems. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1991 m.
• Tautos be nacionalizmo. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1993 m.
• Naujos sielos ligos. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1995.
• "Patirti falo kaip svetimkūnio." Parallax, 8 numeris, 1998 m.
• Europos subjekto krizė. Niujorkas: Other Press, 2000.
• Biblijos skaitymas. In: David Jobling, Tina Pippin & Ronald Schleifer (red.). The Postmodern Bible Reader. (p. 92-101). Oksfordas: Blackwell, 2001.
• Moteris genijus: Gyvenimas, beprotybė, žodžiai: Hannah Arendt, Melanie Klein, Colette: Colette: trilogija. 3 tomai. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2001 m.
• Hannah Arendt: Hannah Arendt: "Gyvenimas yra pasakojimas. Torontas: Toronto universiteto leidykla, 2001.
• Neapykanta ir atleidimas. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2010 m.
• Nukirsta galva: sostinės vizijos. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2011 m.
• Santuoka kaip vaizduojamasis menas (kartu su Philippe'u Sollersu). Niujorkas: Columbia University Press, 2016.

Romanai

• Samurajus: Samurajus: romanas. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1992 m.
• "Senis ir vilkai". Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1994 m.
• Turtas:  Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 1998 m.
• Žmogžudystė Bizantijoje. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2006 m.
• Teresa, mano meilė: Avilos šventosios įsivaizduojamas gyvenimas. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2015 m.

Kitos knygos apie Juliją Kristevą:

• Irene Ivantcheva-Merjanska, Ecrire dans la langue de l'autre. Assia Djebar et Julia Kristeva. Paryžius: L'Harmattan, 2015.
• Jennifer Radden, The Nature of Melancholy: Nuo Aristotelio iki Kristevos, Oxford University Press, 2000.
• Megan Becker-Leckrone, Julia Kristeva And Literary Theory, Palgrave Macmillan, 2005.
• Sara Beardsworth, Julia Kristeva, Psychoanalysis and Modernity, Suny Press, 2004. (2006 m. Goethe's premijos už psichoanalizės mokslinius tyrimus finalininkas, geriausia 2004 m. išleista knyga).
• Kelly Ives, Julia Kristeva: Crescent Moon Publishing Édition, 2010.
• Kelly Oliver, Ethics, Politics, and Difference in Julia Kristeva's Writing, Routledge Édition, 1993.
• Kelly Oliver, Reading Kristeva: K.: K. Kristeva: Unraveling the Double-Bind, Indiana University Press, 1993.
• John Lechte, Maria Margaroni, Julia Kristeva: Kristeva: Live Theory , Continuum International Publishing Group Ltd, 2005.
• Noëlle McAfee, Julia Kristeva, Routledge, 2003.
• Griselda Pollock (kviestinė redaktorė) Julia Kristeva 1966-1996, Parallax Issue 8, 1998.
• Anna Smith, Julia Kristeva: K. Kristeva: "Readings of Exile and Estrangement", Palgrave Macmillan, 1996.
• David Crownfield, Kūnas / tekstas Julijoje Kristevoje: J. Kristeva: Religija, moterys ir psichoanalizė, State University of New York Press, 1992.