Linusas Carlas Paulingas (1901 m. vasario 28 d. - 1994 m. rugpjūčio 19 d.) - amerikiečių mokslininkas, taikos aktyvistas, rašytojas ir pedagogas. Jis buvo vienas svarbiausių chemikų istorijoje. Paulingas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, pradėjusių dirbti kvantinės chemijos, molekulinės biologijos ir ortomolekulinės medicinos srityse. Jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, gavusių daugiau nei vieną Nobelio premiją. Jis yra vienas iš dviejų žmonių, gavusių jas skirtingose srityse (kitas asmuo buvo Marija Kiuri), ir vienintelis žmogus iš šios grupės, kuriam kiekviena iš premijų buvo įteikta nesidalijant jos su kitu laureatu.
Biografija
Linusas Paulingas gimė Portlande (Oregone) 1901 m. Vasario 28 d. Studijavo Oregon Agricultural College (dabar Oregon State University), vėliau tęsė mokslus Kalifornijos technologijos institute (Caltech), kur 1925 m. apgynė daktaro disertaciją. Daugumą karjeros jis praleido dirbdamas Caltech’e, kur plėtojo savo idėjas apie cheminę ryšį, kvantinę statistiką ir molekulių struktūras bei ruošė jaunus mokslininkus.
Moksliniai pasiekimai
Paulingas reikšmingai prisidėjo prie cheminės saito teorijos plėtros. Jo knyga The Nature of the Chemical Bond (1939) tapo fundamentaliu šaltiniu chemijos studentams ir tyrėjams — joje sistemingai aprašyti kvantinės mechanikos taikymai cheminiams ryšiams, įvestos tokios sąvokos kaip hibridizacija, rezonansas ir praktinė elektronegatyvumo interpretacija. 1954 m. jis gavo Nobelio premiją chemijoje už šiuos pasiekimus.
Molekulinėje biologijoje Paulingas kartu su bendradarbiais iškėlė alfa spiralės (alpha helix) ir beta plokštelės (beta sheet) baltymų struktūrų modelius (1951 m.), kurie svariai prisidėjo prie baltymų konformacijos supratimo. DNR struktūros klausimu jis taip pat darė bandymus siūlyti modelius; nors vienas iš jo siūlytų sprendimų DNR atžvilgiu buvo neteisingas, jo struktūriniai metodai ir idėjos paskatino kitus tyrėjus, pavyzdžiui, James Watson ir Francis Crick, siekti tiksliai apibūdinti dvigubąją spiralę.
Taikos veikla ir Nobelio taikos premija
Po Antrojo pasaulinio karo Paulingas aktyviai ėmėsi visuomeninės ir politinės veiklos, daug dėmesio skyrė branduolinio ginklo bandymų pavojams ir radiologiniams padariniams. Jo kampanijos prieš atmosferinius branduolinius bandymus, atviras peticijų rengimas ir vieši pasisakymai prisidėjo prie visuomenės diskusijos apie branduolinės ginkluotės kontrolę. Už šią veiklą 1962 m. jam buvo įteikta Nobelio taikos premija.
Ortomolekulinė medicina ir ginčai
Vėlesniais gyvenimo dešimtmečiais Paulingas propagavo idėją, kad tam tikrų vitaminų ir kitų medžiagų koncentracijų didinimas organizme (vadinamoji ortomolekulinė medicina) gali reikšmingai pagerinti sveikatą ir gydyti ligas. Labiausiai žinomas jo reikalavimas — aukštos dozės vitaminas C, kurį jis rekomendavo peršalimui ir kai kuriems vėžio gydymo aspektams. Šios idėjos sulaukė didelio viešosios paramos, bet taip pat ir reikšmingos medicininės kritikos: dauguma vėlesnių klinikinių tyrimų nerado įtikinamų įrodymų apie vitamino C efektyvumą sunkių pikų ligų gydyme ar žymų poveikį vėžio išgyvenamumui. Todėl ortomolekulinė terapija lieka prieštaringa ir daugelyje atvejų nepritariama vyraujančioms medicinos gairėms.
Publikacijos, apdovanojimai ir palikimas
Paulingas parašė daug mokslinių darbų ir populiarių knygų, turėjo didelę įtaką chemijos švietimui ir mokslo populiarinimui. Per ilgą karjerą jis publikavo per tūkstantį straipsnių ir knygų, gavo daugybę apdovanojimų, garbės daktaratų ir narystės prestižinėse akademijose. Jo idėjos ir metodai vis dar plačiai naudojami cheminėje teorijoje, molekulinėje biologijoje ir medžiagų moksle.
Mirtis
Linusas Paulingas mirė 1994 m. rugpjūčio 19 d. Kalifornijoje. Jis paliko sudėtingą, daugialypį palikimą: buvo pripažintas vienu iš reikšmingiausių XX a. chemikų ir vienu ryškiausių visuomenės veikėjų, tačiau taip pat sulaukė kritikos dėl kai kurių kontroversiškų sveikatos teiginių. Jo darbai ir toliau skatina tyrimus, diskusijas ir mokslo populiarizavimą visame pasaulyje.